Stambulas, dabar – per 17 milijonų gyventojų turintis miestas, kurio istorija, architektūra, kultūra ir kulinarinės tradicijos užburia savo didybe ir spalvingumu. Pažintį su Turkiška virtuve geriausia pradėti Prieskonių turguje, dar vadinamame Egiptietišku turgumi (tr. Mısır Carşı).
Jis įsikūręs Eminönü rajone, priešais Galata tiltą, šis L formos pastatas yra antras didžiausias (po Didžiojo Turgaus/Grand Pazaar) prekybos kompleksas Stambule, atidarytas 1664 metais. Pastatas buvo statytas kaip Naujosios Mečetės (Yeni Cami) dalis, o iš mažų parduotuvėlių nuomos gautas pelnas skirtas mečetės priežiūrai. Iš pradžių pavadintas Naujuoju Turgumi, vėliau pastatas pervadintas, nes tuo metu Egiptas buvo Osmanų imperijos provincija ir daugybė prieskonių, skirtų Sultono rūmų poreikiams patenkinti, būtent iš ten ir atkeliaudavo. Dabar tai ideali vieta išsiilgusiems egzotikos, norintiems pajusti Artimųjų Rytų dvasią ir pasinerti į gausybės aromatų jūrą.
Čia yra ir keliasdešimt metų veikiančių parduotuvėlių, jau turinčių vardą ir klientų pasitikėjimą, ir vis atsidaro (ar užsidaro) naujos, neretai jas išstumia prekiautojai saldumynais ar suvenyrais. Jei jau atvykote, skirkite bent valandą čia pasižvalgyti, o gal ir susigundysite kažką nusipirkti.
Aplankę Prieskonių turgų, pasivaikščiokite aplinkui esančiomis siauromis gatvelėmis. Šis rajonas tarp tradicinių turkių garsėja įvairiausiomis vestuvėms skirtoms prekėmis, todėl ne viena turkijos nuotaka atvyksta išsirinkti audinių, indų, bei kitų smulkmenų. Čia pat yra gausu parduotuvėlių prekiaujančiom alyvuogėmis, marinuotomis ar džiovintomis daržovėmis, arabiškomis datulėmis, sūriais, džiovinta jautiena (tr. pastırma), saldainiais.
Iš tolo užuosite vieną seniausių turkiškos kavos parduotuvių – Kuru Kahveci Mehmet Efendi (atidaryta 1871metais), kurioje čia pat yra malama ir parduodama turkiška kava, be to, dažniausiai prie langelio visada stovi eilė žmonių laukiančių jos nusipirkti.
Kelis žingsnius nuo Prieskonių turgaus yra dar nuo 1777 metų įsikūrusi Ali Muhiddin Haci Bekir saldainių parduotuvė (Hamidiye Caddesi No:83, Eminönü), kurią jau valdo ketvirtoji Haci Bekir šeimos karta. Šioje gana nedidelėje parduotuvėje rasite visokiausių turkiškų gardumynų – nuo įvairių rūšių lokum iki karamelinių saldainių pagardintais įvairiausiais osmaniškais prieskoniais. Šios parduotuvės įkūrėjas pirmasis saldumynų gamybai pradėjo naudoti krakmolą ir kukurūzų sirupą, kurie padėjo išgauti tinkamą minkštumą ir elastingumą, todėl netrukus sulaukė Sultono rūmų dėmesio. Tokiu būdu Haci Bekir tapo vyriausiu rūmų konditeriu ir visame pasaulyje išgarsino turkiškus gardėsius.
Priešais Prieskonių turgų esantis Galata tiltas bet kuriuo metų laiku pritraukia žvejybos mėgėjus. Atrodo, kad jie prie tilto tiesiog gyvena. Čia pat po tiltu esančiuose restoranuose ar prie kranto pririštose valtyse parduodami sumuštiniai su kepta skumbre (tr. balık ekmek) užsitarnavo Stambulo svečių pagarbą. Nors patiekalas iš pirmo žvilgsnio yra visiškai paprastas, tačiau ypatinga Galata tilto aura, šimtametė architektūra, daugybė pro šalį skubančių žmonių sukuria nepamirštamą nuotaiką.
O kas toliau? Ką toliau ragauti, jei nuspręstumėte vakarieniauti ne viešbučio (kurie dažniausiai orientuojasi į Europos šalių gyventojų skonį) ar greito maisto restoranuose, ar picerijose? Nebijokite, Stambule nepabūsi alkanas, – čia prabangūs restoranai, kiti kuklesni, ar tiesiog mažos užeigėlės yra vieni šalia kito. Ar eitumėte Istiklal gatve ar tiesiog senosiomis Küçükpazar gatvelėmis, visada ir bet kuriuo paros metu rasite, ką užvalgyti. Čia rasite restoranus garsėjančius tradiciniais Osmanų virtuvės gardėsiais, ar modernius fusion stiliaus patiekalais, čia pat pamatysite užeigėlę teturinčia kelias kėdes prie sienos ir parduodančius pačio Anthony Bourdain išgirtus “šlapiuosius mėsainius” (Islak burger), ar kelis stalus ir krosnį turintį, bet parduodantį geriausias pides visame Stambule Mehmet Abi iš Mavi Halic Pidecisi (Kutucular Caddesi. No. 28, Eminönü). Kiekvienas kampelis Stambule turi savo istoriją.
O jei kiltų noras namuose paragauti ar atkurti Stambulo skonius, siūlau receptą, kilusį būtent iš tų parduotuvėlių ir užeigėlių siaurose gatvelėse, kurias eilinis turistas tiesiog praeina, tačiau čia pietų metu ar vakarais užsuka iš darbo skubantys vietiniai ir taip diena iš dienos, nes ten vienas kitą pažįsta, ten visada ras tai, ko tikisi – gimtuosius namus primenančius patiekalus.
