Aš savo gyvenime visada vadovaujuosi rekomendacijomis arba „per pažįstamus” technika… Todėl man mano draugo, pažįstamo rekomendacija, atsiliepimas vienu ar kitu klausimu visada geriausias indikatorius ir kelrodis. Ir visos geriausios mūsų su vaikais knygos buvo rekomenduotos kitų mamų… Beveik niekada nenusiviliu tuo, ką rekomenduoja draugai. Knygų mugė pritraukia šimtus tokių, kaip aš, kurie yra priklausomi nuo knygų. Aš tikrai turiu stipriai išvystytą priklausomybę, ir žinote, kas baisiausia? – Kad man svarbu turėti… Todėl turiu knygų (NE VIENĄ), kurios dar nuo praėjusios knygų mugės yra nepaliestos ir net neperverstos, bet čia šis prisipažinimas tik šiaip. Nes man pačiai tie knygų gerbėjai, kurie išreikštai aimanuoja, kaip negali gyventi be knygų, iš karto priverčia mane jaustis neadekvačiai tamsuolei, kuri knygų nei skaito, nei myli… Taigi už pakarpos ir atgal prie temos.

Atvirai, šia tema norėjau pasisakyti turbūt jau pusę metų, jei ne visus metus. Paskutinį kartą buvau pasiryžus prieš Kalėdas – nespėjau. O šį kartą supuolė labai tinkamos aplinkybės: susimaišęs laikas, šuns išleisti atsikėliau valandą anksčiau, nei turėjau, o juk ne kasdien pasitaiko neplanuota laisva valanda – taigi, puolu ją tinkamai išnaudoti ir pasisakysiu galų gale apie vaikiškas knygas. Beje, knygų mugei prasidėjus, šen bei ten jau pasirodo visokių nuomonių šia tema. (Štai kad ir gerb. Rokiškio neseniai išpublikuota prognozė apie tai, kad knyga kuo toliau, tuo labiau taps prabangos preke.)

Aplinkybės ir apimtys

Vaikiškų knygų vartotoja esu jau daugiau nei šešis metus. Taigi manau, galiu pasakyti vieną kitą nuomonę. Paskutinės generalinės tvarkos vaikų kambaryje metu bandžiau suskaičiuoti, kiek knygų esame prikaupę. Pirma, tai jų  neįmanoma suskaičiuoti tiksliai, nes jos krūvelėmis yra išsivaikščioję į kitus kambarius ir ten susispietę ar net už sofų užkritę gyvena savo gyvenimą. Bet plius minus jų tikrai bus apie 80, o gal ir daugiau… Nors mano vaikai dvikalbiai, vis tik peržvelgus  akivaizdu, kas kol kas yra tokios literatūros pirkimo bosas – aiškiai aš. Taigi lietuviškų  spaudinių yra truputėlį daugiau. Tris dienas po generalinės tvarkos knygos laikosi savo atskirose lentynose ir lietuviškos su angliškom nesimaišo… Angliškas knygas, beje, aš skaitau taip pat lietuviškai. Ir šiaip, manau, galiu lyginti, kokios yra tendencijos ir, jums leidus, išvardinsiu esminius labai labai generalizuotus skirtumus.. Iš pradžių norėčiau skirtumus apsukti taip: ko man trūksta lietuviškose vaikiškose knygose.

Kieti viršeliai ne visada yra gerai. Visų pirma, formatas ir kokybė. Lietuviškos knygos visos, jei jos yra nors kiek geresnės kokybės, brangios ir panašiai visos yra kietais viršeliais. Nemačiau nei vienos kokybiškos knygos plonais viršeliais. Tai yra yda leidybos, mano manymu, todėl, kad aš noriu lengvai verčiamos, lengvai laikomos rankose, plonos knygos, kurią galėčiau perskaityti vaikui nuo pradžios iki pabaigos prieš miegą. Aš noriu vienos istorijos. Ne penkiolikos. Jei knyga lietuviškai ir plonais viršeliais – ji labai vargana… Nors turiu pasakyti, kad, pvz., plonu viršeliu “Pagrandukas”, taip pat “Vilkas ir Ožiukai” – nors tos knygos tikrai galėtų būti geresnės viskuo (tekstais, iliustracijomis) – jos yra vis tiek labai mėgstamos mano vaikų.

Didaktika/ Mokymas gyventi nuo lopšio. Lietuviškos knygos/ istorijos labai išsiskiria tuo, kad stengiasi išmokyti, pamokyti, supažindinti su pasauliu, pradėti ruošti gyvenimui, kai tuo tarpu angliškos mūsų mėgstamos istorijos yra tiesiog apie vaikui aktualius dalykus, žaismingos, juokingos. Paprastas pavyzdys – Pelytė Smailytė, – iliustracijos puikios, užsidegimas autorių ir leidybos bent jau pradžioj puikus (ir knyga, ir turnė po darželius, ir „Apps’as”, bet mano vaikai neįsimylėjo jos taip, kaip tikėjausi, galbūt jie dar buvo ar yra per maži, bet ten pernelyg viskas sudėtinga, knyga per nepatogi, per daug visko prigrūsta ir pernelyg užsimota vaikus primokyti visokiausių dalykų, kaip veikia bankas, kaip veikia kompiuteris, kaip paskambinti pagalbos telefonu ir t. t. Nežinau, ar autoriai patys turi vaikų, o gal turi vaikų didesnių, kai jau jiems aktualu tokie dalykai, bet mums (nors Pelytė atrodė su dideliu potencialu) meilė negimė, tik simpatija… Man kažkaip atrodo, kad ji pernelyg pritempta prie suaugusių pasaulio.

Iliustracijos. Iliustracijų niūruma – tiksliau, iš viso ko sklindantis liūdesys. Čia labai plati neišsemiama tema. Labai mažas pavyzdys. Brigita Jovaišienė prieš daugiau nei metus išleidusi savo puikią fantastišką knygą vaikams Šuniukas Vincas. Iliustratoriaus Lietuvoje taip ir nerado. Ir Vincą nupiešė iliustratorius iš Anglijos. Aišku, kaštai iliustratoriui iš užsienio yra kosminiai, bet iliustracijos puikios, mano nuomone, nuostabios. Kaip ir pati knyga, bet mano vaikai dar turi truputį paaugti iki jos, nors skaitome po truputį.

Dabar palyginimui turiu pasakyti, kad štai dvi paskutinės žinomų Lietuvos moterų išleistos vaikiškos knygos, kurias abi nupirkau savo vaikams. Tai Nomedos Lėlė ir Erikos Mano gyvūnai. Mano gyvūnų iliustracijos  švelnios ir romantiškos, bet tie šuniukai ir tas berniukas tokių liūdnų akių… Aš vis žiūrėjau žiūrėjau į tas akis ir man jos tokios be žiežirbos…. Bet knyga pati tikrai gera ir mūsų namuose skaitoma. Čia teksto yra mažai, nes kai skaitai dviejų metų vaikui, jam reikia garsų ir ritmo, piešinių, o ne nesibaigiančių sakinių… Ir dar be to dviguba kalba parašyta – šita knyga tikrai verta dėmesio ir aplodismentų..

Kita knyga, kurią norėčiau paminėti  kalbėdama apie iliustracijų svarbą knygos nuotaikai,  yra Nomedos Lėlė. Man be galo patinka Nomeda, aš manau, ji yra neeilinė ir be galo talentinga moteris. Jei nematėte, apsilankykite jos puslapyje. Jos keramika, ypač puodeliai, tikrai yra mano troškimo objektai, bet knyga Lėlė..… Skaičiau, kad štai ką tik autorė gavo ne vieną apdovanojimą už šią knygą Aš ją nusipirkau vos tik ji išėjo prieš Kalėdas, pavarčiau, parvežiau namo ir padėjome mes ją į lentyną….. Aš pasakysiu dabar tik savo nuomonę, bet ta Lėlė man atrodo tokia tokia  liūdna….. tokia melancholiška ir netgi nuskriausta, nors ir šypsos, bet liūdna iki sielos gelmių…. Knygos neskaičiau, nesiskaitė, per daug teksto, per liūdni piešiniai…. Galbūt dar per maži mano vaikai šitai knygai…. bet tas liūdesys, jis kažkoks bent jau man širdį gręžiantis. ….Todėl galite prieštarauti ir piktintis, kaip aš galiu kritikuoti  pripažintą knygą, bet akivaizdu, kad komisijos vadovavosi kitokiais kriterijais, nei aš ar mano vaikai, tai dėl to ir džiaugiuosi…. Man atrodo, kad skaitytojai geriausiai balsuoja tiražais, o komisijos – apdovanojimais, nors be abejonės, apdovanojimai prisideda prie tiražų. Tikiuosi, kad kai vaikai mano paaugs, mes dar atrasim daug naujų knygų, kurios dabar atrodo per liūdnos ar netraukiančios….

Per daug teksto… Na galite mane užmėtyti sugertukais ir sakyti, kad aš visai nesirūpinu savo vaikų lavinimu, tobulinimu, o tik noriu užkimšti bukom iliustracijom, netikra laime ir Disnėjum… Bet teksto dažniausiai lietuviškose knygose  yra PER DAUG. Arba galbūt problema, kad  vaikai maži, aš kalbu apie knygas 3-6 metų vaikams. Vaikai negali sulaukti ir išklausyti tiek tų žodžių ir neretai tik suaugusiam suprantamų paslėptų klodų (čia ypač būdinga kai kuriems labai populiariems lietuvių autoriams, kurie, atseit, rašo vaikams, bet iš tiesų, tai suaugusiems). Galbūt iš tiesų šitos knygos dar turi palaukti…

Nors daug potencialo turinti su puikiomis iliustracijomis knyga Pelytė Smailytė, mano nuomone, labiausiai nukenčia vietomis nuo teksto gausos…. Nors charakteriai puikūs, juokingi, bet vis tiek man ji yra pernelyg didaktinė ir per daug prižaista su tekstu, bet būtent todėl, kad jos tikslas – pamokyti ir išmokyti… Bet vaikai juk ir taip visko gyvenime išmoks? Kodėl jie negali būti tik vaikai????

Taigi, nekreipkite dėmesio į šitą paskutinį, nes aš čia lyginu boingą su akėčiom – juk jie iš esmės skirtingo lizdo paukščiai… Bet man trūksta kaip oro lietuviškų autorių linksmų, nerūpestingų  istorijų, ir nežinau ką, reikėtų daryti… jei ne…

IR dabar pereinu nuo skirtumų ir kritikos prie liaupsių. Be jokių išskirtinių vietų, be jau paminėtų knygų noriu pagerbti ir pagirti vieną super fantastišką dalyką, kuris nutiko lietuviškoje leidyboje vaikų skyriuje. Tai – Lina Žutautė.

Jos knygos yra tai, ko reikia vaikams. Bent jau mano vaikams. Jos yra tokios geros, kad aš vis pasvajoju, kaip būtų nuostabu ir tikrai rastų vietą jos abi knygos, išverstos į daugelį pasaulio kalbų, jos yra tikros… Taip turi atrodyti ir taip turi veikti vaikiška knyga. Mano vaikai moka mintinai, ypač Jurgis, nors jis jau didelis, tuoj bus keturi metai, bet paršeliai niekada neatsibosta… Iliustracijos yra tiesiog fantastiškos, Makės istorija tokia, kokios reikia – pamokanti, bet leidžianti vaikui būti vaiku, tikėti nykštukais ir slibinais… O ne būti tokiu vaiku, kuris žinotų, kam reikalingas bankas ir kaip surinkti pagalbos tarnybos numerį. Todėl, jei jūs turite mažų vaikų ir dar neturite Žutautės Kakės Makės arba Dviejų Paršiukų, tai tikrai nėra nieko kito, ką galėčiau rekomenduoti labiau ar pagirti garsiau. Ir žinote, kodėl??? O todėl, kad Lina (nors aš nepažįstu jos asmeniškai) daro tai, kas jai labiausiai patinka (bent jau aš taip sprendžiu iš to, ką skaitau). Tai yra tikrasis jos pašaukimas, kaip ji sako, kad jai visada labiau patiko piešti linksmus žmogeliukus, o ne natiurmortus. Todėl jos knygos ir iliustracijos yra tikros.  Dar galėčiau kalbėti, bet tik noriu pasakyti BRAVO BRAVO BRAVO. Ir, beje, jos pirmą knygą Kakė Makė rekomendavo ir padovanojo draugė… Ir tikrai rekomendacija yra pats geriausias dalykas.

O aš dabar pateiksiu keletą favoritų mano vaikų kambaryje prieš miegą.

Lietuvių kalba:

Drąsioji Pupulė. Izabelės mėgstamiausia nuo 2 metų… Aš ją turėdavau skaityti ir skaityti, ir skaityti, ir skaityti. Ir dabar niekada neatsisako… Iliustracijos puikios, istorija aiški ir nėra užpildyta viskas žodžių lavina. Dešimt iš dešimt. (Knyga – suomių autorės). Pupulė buvo pirma Izabelės knyga, kurią aš turėjau skaityt ir skaityt kiekvieną vakarą ir niekaip neatsibosdavo, jai ir man:))) Pupulė yra tobula knyga mažiems vaikams – dalykai, su kuriais vaikai lengvai susitapatina ir supranta.,.

Klasika yra klasika ir, tarkime, Kosto Kubilinsko Agė Melagė, Justino Marcinkevičiaus Grybų karas ir Voro vestuvės – yra mėgstamos vaikų  ir, svarbiausia, aš skaitydama jas patiriu neapsakomą grįžimo į vaikystę  saldumą… Visi tie skambūs, juokingi eilėraščiai yra aukso vertės. Net jei vaikas taip ir neišmoksta deklamuoti, jie labai gerai veikia kalbos vystymąsi ir jiems LABAI patinka klausyti eilėraščių, o man raiškiai skaityti…

Mamulė Mū – dar vaikai truputį kartais kai kurioms istorijoms per maži, bet istorija ir draugystės užtaisas nepakartojamas. Mamulė Mū kartais turi daug teksto mano vaikams, bet jos negali nemylėti… Ji yra išprotėjusi netradicinė karvė, kuri po medžius supasi ir čiuožinėja, jis – draugė Varna…. Aš (taigi, mamulė) skaitau ir skaitau. Ji tokia juokinga ir turi dvi dimensijas: viena vaikams (nuotykiai), kita – suaugusiems (gyvenimo perliukai ir ironija)… (autoriai švedai  ir draugės rekomendacija.)

Sargo Nuotykiai (tokia labai rūgšti ir fantazijos kupina knygelė apie sargą ir katiną, kuris mito Elektra, labai tokia old school 2005 metų knyga, bet Jurgis visada prašo paskaityti….(Netyčia pateko, nupirkau knygų mugėje kažkada nukainotą.)

Janosch Panama Labai graži – dar viena Jurgio favoritė, tik vietoj meškučio jam atrodo, kad ten yra Vilkas, todėl turiu sakyt, kad Vilkas… O ne Meškutis ir Tigriukas ieškojo tos Panamos….

Ir dar viena lietuvių autorės knyga, kurią turiu paminėti, ir kuri taip pat nusipelno pagyrimo rašto, yra Ievos Babilaitės Čiauškančios Raidės. Iliustracijos šiltos ir labai gerai sužaista žodžiais mokant abėcėlės. Labai taiklu ir kūrybinga.

O dabar – keletas angliškų knygų, kurios favoritės.

Žirafos nemoka šokti – Giraffes can’t dance. Knygos pabaigoje aš susigraudinu. Knyga fantastiška, iliustracijos gyvos, juokingas, istorija aiški ir su laiminga pabaiga, be nereikalingų žodžių.

Emily Brown And the thing. Apie Dalyką, kuris neleidžia užmigti mažai mergaitei, labai juokinga knyga. Šita knyga yra tokia, kuri yra tiesiog, mano nuomone, tobula vaikiška knyga, plonais viršeliais ir didelė, iliustracijos juokingos, šiltos, mielos, vaikiškos, istorija aktuali vaikams, teksto tiek, kiek reikia, su raiškiais garsus imituojančiais žodžiais –  Jurgis moka mintinai…

Raganaitė Vinė. – išprotėjusi teigiama ragana ir jos katino nuotykiai. Nepakartojama visada. Ragana visiškai crazy, bet be galo simpatiška. Be galo sėkminga knyga. Beje, parduota milijonai egzempliorių, išleista begalinė serijų tų knygų.

Neabejoju, kad kažką tikrai praleidau ir net neabejoju, kad dar atrasiu nuostabių naujų knygų vaikams. Bet nors ir daug literatūros lietuvių kalba vaikams, kur stiebtis ir tobulėti tikrai yra… O dabar būtinai, prašau, pasisakykite, pakomentuokite, pakritikuokite, paprieštaraukite arba pritarkite  ir rekomenduokite savo mėgstamiausias knygas vaikams. Net neabejoju, kad tikrai dar yra labai daug ko atrasti ir daug esu pražiopsojus….