Karoliai iš Niujorko

Jei sužaistume tokį žaidimą – miestai klasiokai, tai Niujorkas ir Londonas būtų tokie gražiausi, geriausi, aukščiausi, gražiausiai nuaugę bernai, kuriuos įsimyli visi: ir klasiokai, ir klasiokės, ir net mokytojos. Londonas toks labiau old school charm – gerų manierų, aristokratiškos laikysenos, bet kai pašėlsta, tai išlenda visas jo edgy pankiškumas, o Niujorkas – labiau pašėlęs , ryškesnis ir, na prisipažinkime, labiau sexy. Bet matyt taip jau yra, kad sexy – tai, ką mažiau pažįsti. Neveltui sugalvota senovėje buvo ta patarlė: the grass is always greener on the other side.

Man Niujorko vis negana, nes niekaip nepavyksta ten pabūti tiek, kad jau norėtum važiuot atgal. Visada jausmas toks, kad tave atplėšę arba per anksti buvo uždegtos šviesos salėje, kai tik pradėjai šokti su patinkančiu berniuku. Taip ir man su Niujorku. Pirmą kartą buvau dar jauniklė – ten sustojom keletui dienų prieš išvykstant į Wyomingo platybes (studentų Work and Travel programa). Iš ten neatsimenu nieko, man tai buvo pirmas megamiestas, kurį pamačiau, atsimenu tik Columbia universiteto laiptus. Buvom trumpai – vieną naktį.

Antrą kartą Niujorke buvau prieš pusantrų metų. Tada planas buvo paviešėti dvi naktis, tris dienas, apeiti restoranus ir kaip reikiant pasibūti.  Ir ką, pabuvom tik vieną parą – spėjau tik apeiti Nolita, papietauti vienam madingam meksikietiškam, tada pavakarieniauti nerealiam japoniškam (bondstreetsushi) ir papusryčiauti Balthazar (jis dabar jau ir Londone yra), ir greitai nueiti į Nolitan maisto turą… Ir viskas, reikėjo tikrąja to žodžio prasme bėgti ir evakuotis iš miesto. Nes atūžė uraganas Sandy.

Trečias kartas man buvo truputį, kąsniu ilgesnis, bet aš vis dar jaučiuosi nepabučiuota iki galo… to Niujorko. Bet galvoju taip – miestas nerealus ir praktiškai ranka pasiekiamas, čia turiu dar ir draugų, tai į Niujorką savo gyvenime spėsiu grįžti, ir ne vieną kartą.

O dabar trumpi karoliai iš trumpos viešnagės niekad nemiegančiame mieste.

Manhattanas

Niujorkas yra kaip dėlionė. Iš tiesų, jei esi vietinis, sakai – Manhetenas, nes iš esmės visa tai, su kuo mums asocijuojasi Niujorkas: centrinis parkas, Empire State Building ir Penktoji aveniu, ir Little Italy, ir Brodvėjus, ir Time Skveras yra Manhatane – ilgoje saloje, kurią, jei nori, gali apeiti. Na gerai, ne tas pats, kas nueiti nuo Vilniaus autobusų stoties iki Žvėryno tilto, bet panašiai. Ten viskas yra suskirstyta į visokius mažus kvadratėlius – taip vadinamas kaimynystes, nuo Financial District ir gana nuobodaus Midtowno iki madingų West, East Village, Chelsea ir Soho. Aha, aha, kai kurie pavadinimai maloniai sutampa su Londonu.

Kitą kartą, kai važiuosiu, apsistoti norėčiau The Standart – madingame Meatpacking Disctrict kvartale. Ten apačioj geras restoranas ir viršuje dar įspūdingesnis baras. Tai čia next time.

Šį kartą buvau Citizen M. Madingas, modernus, šmaikštus (visur užrašai, pvz., ant pagalvių: „kas šiandien laimės pagalvių mūšį?“ Ant pieštukų: „pavok šį pieštuką ir parašyk laišką mylimajam“, beigi Olandijos karalienės atvaizdas). Viešbučio kilmė olandiška.

Fast Forward  in Chelsea Market

Šis vyrukas – vardu Fast Forward – menininkas, avangardinės muzikos kūrėjas. Jis vasarą atvyks į Lietuvą pristatyti savo projekto, kuris na, galima pasakyti, yra toks muzikos ir maisto įvykis, performancas. Jo esmė tokia: penki muzikantai groja, penki virėjai gamina, visas šitas reikalas verda 90 minučių, per jas reikia pagaminti 100 lėkščių vegetariško maisto. Aš daržovių gerbėja, bus įdomu. Ir pats Fast man labai gerą ekskursiją pravedė. Jis maisto mylėtojas ir labai  geras virėjas, buvo labai smagu su juo susipažinti gyvai, kitą kartą pasimatysime su juo liepos mėnesį Lietuvoje. Apie šį projektą dar papasakosiu, o čia keletas vaizdų iš Chelsea Market.

 

Chelsea market yra toks ilgas visokių parduotuvių ir restoranų koridorius, nereali vieta iš tiesų. Čia mačiau geriausią daržovių parduotuvę savo gyvenime. Štai dar keletas vaizdų iš ten….

Vaizdas iš viršaus.

Vieną grynai turistinį dalyką padaryti visada reikia. Man labai patinka būti turiste. Taigi vat ir pabuvau – Top Of the Rock – tai pakilimas į Rockfelerio pastato viršūnę. Kainuoja 29 dolerius, ir galima pamatyti Manhatano ribas ir tiek, kiek akys mato… Beigi atlikti visokiausių selfių… Tokiam mieste kaip Niujorkas turi pakilti truputį aukščiau…

  

Maistas maistas maistas

Oi nuo ko čia pradėti… Viskas yra nerealu. Yra tiek daug gerų restoranų, tiek vietų. Žmonės sako: viskas prasideda Niujorke, visos maisto mados restoranuose, paskui kraustosi į Londoną ir tada jau atvyksta visur kitur. Nors visokių bakery, ir ala nutrintų, bet su aiškia koncepcija vietų daug, mexican is big.

Aš buvau vienoj vietoj, kur tik Margaritą siūlo, Taco Box (berods taip vadinosi) – ten visi buvo tokie ubertrendy ir, dėmesio, grojo Roxette… cha cha cha cha. Ar, pvz., kaip antikvarinė parduotuvė, iki lubų prigrūstas varinių puodų ir didžiausių kibirų su gėlėmis, senų stalų itališkas Il Buco – gyvenimas prieblandoje yra nuostabus. Šioje nuotraukoje šis restoranas, kuriame mano draugas Niujorke gyvenantis Deivis lankosi dažniausiai . Šioje nuotraukoje, mes jau kitame  –  mexikietiškos virtuvės restorane Rocking horse. O vakarą baigėme, slaptame bare (į kurį patekimas pro paprastos kavos parduotuvės duris) Gyn Bathtub.

Pizza

Hmm, kas yra Niujorko nacionalinis patiekalas – aišku, kad pizza. Niekas jos čia nesukūrė, tik importavo italai. Ant picos pastatytas Niujorkas, nes ji yra tikrasis greitas maistas.

Čia yra ir tas garsusis New York slice – pusmetrio skersmens pica, supjaustoma į aštuonis gabalus ir parduodama po vieną gabalą. Vienas gabalas kainuoja nuo vieno dolerio iki trijų. Vieno dolerio pizza nežinau kas valgo, ne aš. Mes su Niujorko pizza ir įvairiais jos lygiais susipažinom nuodugniai – nuo žvaigždžių garbinamo New York slice pas Joe, iki neapolietiško stiliaus, o pabaigėm pica su Nutella. Nereikia, aišku, sakyti, kad aš gyvenime tiek nebuvau viršijus savo picos limito… OMG.

Niujorke pizza tours organizuoja toks labai smagus Scottas – tikrasis Niujorko picos žinovas, …arba dar jį galima vadinti „apsėstasis“. Jo obsesija su pizza pavirto į darbą – dirba sau, organizuoja visokius turnė. Prašom, rekomenduoju.

Gražuolės

Saulė ir Ieva – knygą joms įteikiau Niujorke. Jos abi naujojoje mano knygoje kepa vaikų jogurto indelio pyragą… Smagu buvo su jomis pasimatyti didžiajame mieste.

 

Na, o receptas – tebūnie dar kartą ridikėliai. Kaip sakoma, lenk medį, kol jaunas, tai aš sakau, kad valgykime ridikėlius, kol jie šviežiausi ir gardžiausi.