Netvarkos slibinas, kaip su juo susitariame

Kantrybės šarvas ir dar šalia kantrybės puodynėlė – tokio rinkinio reikia kiekvienai mamai, svajojančai, kad vaikai augtų tvarkingi ir pareigingi. Skaičiau, skaičiau jūsų pasakojimus apie tai, kaip jums sekasi su vaikų pareigomis ir pagalba ruošoje, ir supratau, – ar jie du, tie vaikai, ar keturi, ar šeši – vis tiek mamoms (ir tėčiams) tenka daug daug jėgų ir išmonės skirti jų skatinimui, sudominimui ir prie darbų pristatymui. Kodėl? Nežinau. Atrodo, tik mažiausi, o dažniausiai – mažiau-siosios kažkaip visai noriai kojinių loto ar sauskelnių krepšiniu užsiima. Po to, matyt, paauga ir supranta, kad malonumo čia truputį mažiau, nei galbūt atrodė, cha cha cha… Tai va, padarysiu čia tokią apžvalgą visko, ką parašėte apie vaikus ir namų reikalus.

Tai labai daug, suprantu, priklauso nuo to, kaip pasakome apie pareigas. Žinoma, kaip iš gražios lėkštės skaniau valgyti, taip gražiai maloniai pasakytus dalykus lengviau daryti. Bet tvirtumo taip pat reikia. Pavyzdžiui, keturių vaikų mama Lina apie artėjančius darbus savo atžalas įspėja prieš valandą ir ne klausia „ar galėtum, mielasai, savo drabužius į spintą susidėti”, bet ramiai paskirsto, kuris vaikas ką konkrečiu metu turi atlikti. Paprastume ir veiksmingumas, ir komandiniame darbe, žinoma, nes tvarkytis kartu daug smagiau, nei matant, kaip kiti šeimyniškiai koją ant kojos susidėję šonus ilsina.

Dar toks svarbus dalykas išryškėjo – tvarkytis labiau padeda tie vaikai, kuriems leidžiama tai daryti, jais labiau pasitikima ir skatinamas savarankiškumas. Sutinku, kad kai mažas vaikas pusryčus gamina ar grindis plauna, apie tikrąją švarą ar greitą apsitvarkymą galima svajoti ir tai, tik užsimerkus. Nes prieš akis normali betvarkė tuo metu virsta padidinta. O bet tačiau. Jei neleisime darbuotis mažesniems, didesni, greičiausiai, nebematys reikalo. Va, viena iš mamų ką rašo: „Kai tėtis savaitgaliais siurbliuoja dideliu siurbliu, vaikai taip pat prašo leist – leidžiam. Kai tėtis plauna grindis – jie taip pat nori. Leidžiam. Kai iš džiovyklės reikia iškrauti rūbus, paprašau vaikų, kad padavinėtų, o aš lankstau. Į indaplovę leidžiame įdėti tabletę ir įjungti. Na, ir baisinės kantrybės reikalaujantis dalykas – tai padėjimas gaminti valgyti. Čia jau net prašyti nereik. Trys beveik keturmečai nori daryti viską: ir kiaušinį įmušti, ir miltų įdėti, ir maišyti, ir pieną pilti, ir druską dėti, tarkuoti, blenderiuoti ir t.t.” Aš tai tikrai tikiu, kad daugiau savarankiškumo = mažiau nesklandumų ateityje, o apie tai, kad vaikas virtuvėje ne tik pareigų mokosi, bet ir matematikos, fizikos, bendravimo ir kitų dalykų, esame mano laidoje kalbėję ir su edukologe, socialinių mokslų daktare Austėja Landsbergiene.

Ir dar! Ar pastebėjote, kad vaikai dažnai labiau mėgsta įsitraukti į „tikrus” darbus, nei tvarkytis žaislus? Net ir jūsų komentaruose skaitau, kad skalbinius dėlioja, bet žaislų ne, nori kartu siurbliuoti, bet nemėgsta susidėti konstruktoriaus į dėžę. Kąži kuo tie mūsų „didesni” darbai mažiesiems atrodo patrauklesni?

Mama Sonata labai gerai priminė, kad vaikų pareigos turi atitikti jų amžių ir gebėjimus. Neverta turbūt tikėtis, kad penkiametis tobulai sususitvarkys savo spintą, bet jis gali pavalgęs nusinešti indus, padėti valyti dulkes ar tvarkingai palikti savo batus. Labai įdomus man pasirodė Dianos auklėjimo būdas: „Man šiuo klausimu labai padeda vedų filosofija. Pagal ją, vaikus nuo 5 metų jau reikia auklėti griežtai, tai yra, jau reikia jiems duoti pareigų: pasikloti lovą, susitvarkyti žaislus ir panašiai. Kaip ir mūsų senolių patarlė: lenk medį kol jaunas. Juk kai bus vaikui 15 metų, jau tu jo nepareguliuosi taip lengvai. Juk meilė vaikui tai ne sentimentai, o žinojimas, kas jam yra gerai.”

Cha, cha, cha – labai smagu, kad Linos Žutautės Netvarkos nykštukas toks įtakingas, sakyčiau, veikėjas. Daugelis jūsų rašė, kad ta pasaka padėjo su mažesniais susitarti dėl žaislų ir savo daiktų sudėjimo į jiems priklausančias vietas. Nes kitaip gi, op, ir Netvarkos nykštukas prasineš. Reiks ir man gal kažką tokio išbandyti…

Va, ir dar keli patarimai, kaip jūs su savo vaikais susitariat geriausiai:

Aurelija: „padeda, kai pasiūlai alternatyvą, ką tu nori daryti – išnešti šiukšles ar išsiurbti kilimą. Paprastai viena iš dviejų „blogybių” būna padaryta.”

Miglė: „Nesutvarkyti žaislai keliaudavo į „šiukšlių dėžę”. Netvarkai, vadinasi tau jų nereikia. Labai padeda vyresniems.”

Lolita: „Kai mano vaikinams buvo 10 m ir 11,5 m. jie buvo informuoti, kad už tarnaitės darbą reikia mokėti pinigus. Įkainavau 10 lt už dieną… Du kartus grįžusi po darbo įspėjau. Trečią dieną liepiau atnešti man po 10 lt. iš SAVŲ pinigų. Už tarnaitės darbą (be gailesčio jokio juos paėmiau). Sekantį vakarą, lipdama iš mašinos, iš tolo girdėjau, kaip gaudžia dulkių siurblys…”

Rūta: „Pas mus veikia du būdai: netvarkos nykštukas ir vidury vaiko kambario padėtas didelis šiukšlių maišas, į kurį po 10 min. keliaus viskas, kas bus nevietoje.”

Tai štai, bet yra ir mamų, kurios sako, kad visai nebūtina vaikus prie namų ruošos labai styguoti. Štai tokia kitokia nuomonė, kad jei versi – tik visam gyvenimui atmuši norą tvarkytis ir kad tėvų namuose vaikai visai nebūtinai turi norėti tvarkytis. Gal taip pat yra tiesos? Ne viena tokia mama parašė, kelios, bet va, pacituosiu Birigitą: „O aš turbūt pasirodysiu balta varna, bet visiškai neverčiu, neprašau ir nelaukiu bendradarbiavimo buities srityje iš savo mergaičių. Vaikystė ir jaunystė duota tam, kad mokytųsi, pažintų pasaulį, kuo daugiau patirtų, o ne valytų dulkes ar ravėtų daržus. Nori – prašau, nenori – eik, užsiimk savais reikalais. Jeigu karts nuo karto susitvarko savo kambarį ar pasisiūlo kartu kažką pagaminti, valio!! Jeigu ne – irgi super. Net jeigu ir pavargstu, ir pradedu murmėti, juk išties, tai ne vaikų problema, kad mama su tėčiu negali pasisamdyti pagalbininkės buities ruošoje. O kadangi jos mergaitės, tai per visą gyvenimą dar suspės prisidirbti siurbdamos, gamindamos ir apskritai laikydamos šeimos kampus.”

Tai va, taip visaip mamos gyvena ir su savo vaikais tariasi arba jų truputį pagaili. Aš galvoju, kad nėra kažkokio vieno teisingo būdo ir labai smagu, kad viskas taip įvairiai. Tarkimės ir ateityje visais klausimais – taip gimsta teisybė.