Velykų Bobutės konkurso finalas: Jovitos margučiai

Nežinau, ar pavyks nustebinti savo pasiūlymais, bet … bandykim. Kiek pati atmenu, nuo mažumės kiaušinius marginam taip ir ne kitaip.

Reikės:

Naminių vištų kiaušinių.

Įvairiausių žolyčių, žolikių, gėlyčių, lapelių, lapiukų, lapeliukų, tinka viskas ką pavyksta rasti lauke, jei nėra daug žalumos, o Lietuvėlėj taip dažnai atsitinka, gelbėja knygose rasti sausučiai (sudžiovinti) arba tinka, kad ir tie patys svogūnų lukštai, vietoj jų tiks ir visa tai ką išvardinsiu žemiau.

Siūlų, plonų, storų, tinka ir pakulos jei tokių rasit namie ar lininis

siūlas (tokį pomidorams rišti kartais naudoju), spalvos nėra svarbu.

Kruopų – perlinių, ryžių, miežių – smulkių svarbiausia, žirniai nelabai tiks (nors… pabandyti visada galima)

Dažų medvilnei. Dažyti skirtų (nes kiek esam bandę kitos rūšies, nekanda nors tu ką, todėl labai svarbu naudoti močiutės naminius kiaušinius, kad jie būtų stiprūs, tuomet mažesnė tikimybė, kad jie skils. Mat skilus pro lukštą prasiskverbia dažai ir tuomet jau tų nudažytų vietų nevalia valgyti, bet tai nereiškia, kad kiaušinį reikia mesti lauk ir  toks nevalgomas, tiesiog skilusį prieš valgant reikia rūpestingai apipjaustyti, kad neliktų dažų.

Skudurėlių, kuriuos reikės susikarpyti tokio dydžio, kad tilptų įsukti marginamus kiaušinukus.

Siūlų (kiaušiniams apvynioti arba susiūti, kai darbas jau baigtas)

PIRMAS BŪDAS

Skudurėlius sudrėkinam (taip geriau laikosi žolelės) bet nebūtina, galima supti marginamą kiaušinį ir į sausą skuduriuką. Pasiguldžius jį ant skudurėlio dėliojam ant paties kiaušinio įviaurių prisirinktų žolelių, gėlyčių, labai gražu su žibutėm, prispaudžiam skudurėliu, stengiamės kiaušinį taip įsupti, kad kuo daugiau kiaušinio lukšto būtų aplipę žolelėmis, tinka ir svogūnai iš kito šono ar greta prikomponuoti, šalia taip pat berkit turimų kruopų pvz. ryžių žiupsnelį ir visą tokį su žolelėm, svogūnų lukštais, gėlytėm apdėtą ir kruopom apibertą susupti į skudurėlį ir siūlu daug kartų apvynioti, galima ir susiųti, bet man patogiau vynioti, apvynioju, kad skudurėlis apglėbtų kiaušinį. Tiesa, dėl skuduriukų, tinka bet kokie medvilniniai, arba net ir vaikučių nebenaudojamos pėdkelnės, kurias mesit lauk ir kurių negaila būtų sukarpyti, taip pat idealu jei pati medžiaga turi faktūrą, mat prisipaudusi prie dažomo kiaušinuko verdant dažuose atsispaudžia ir medžiagos faktūra, žodžiu dar vienas galimas dekoro elementas. Žinoma labiausiai matysis toje vietoje kur mažiausiai kliuvo ir prisispaudė žolių.

Tai štai taip suruoštus ir suvyniotus kiaušinukus virti vienos spalvos dažuose. Tam prireiks bent dviejų neišeiginių puodų, kurių būtų negaila gadinti dažais, kiek spalvų norima išgauti tiek prireiks puodų. Dažuose virti 10 minučių, mama dar įpila acto, sako, kad taip spalva geriau įsigeria į lukštą, o kiaušiniai virdami ne taip skyla.

ANTRAS BŪDAS

Metams bėgant imi mandrėti ir norėti vis paprasčiau išgauti tą patį rezultatą, kitaip sakant pats kiaušinio marginimo procesas išlieka tas pats, kaip ir viršuje aprašytas, tik šiuo būdu jau būtina sudrėkinti visas medžiagų skiautes (į kurias supami kiaušiniai). Imam vieną sudrėkintą skudurėlį ir ant jo beriame keturiose, penkiose skirtingose vietose pačius dažus, kuo dažai įvairesni – tuo linksmiau. Na, tarkim, imam kokių turim (tų pačių medvilnei skirtų) ir ant skudurėlio dedu mažiausiai tris spalvas, geltoną (ji kažkodėl prasčiausiai įsigeria, tad jos nepagailiu), patogiausia dažų uždėti su peilio galiuku, kyšteliu peilį į dažų maišelį ir ant paties galiuko besilaikantį žiupsnelį dedu ant sudrėkinto skudurėlio ir taip visas kitas turimas, žalią, raudoną ar rudą, juodą, kokių tik pavyksta rasti parduotuvėje. Prasčiausiai įsigeria kaip minėjau, geltona, visos kitos labai intensyvios ir gerai įsigeriančios –  tai raudona, žalia, mėlyna ar juoda. Tai štai, kai skudurėlį apibaksnojat skirtingomis spalvomis, imatės kiaušinio dekoro žolėlėm, siūlais (šis būdas pats paprasčiausias, apvynioti siūlu, tose vietose, kur apvyniota storiausiai, lieka siūlo žymės) ir nepamirštam kruopų, jos taip palieka savo pėdsaką, gražiausiai man šiam reikalui tinka ryžiai, prisipaudę prie lukšto, palieka pailgas baltas ryžio formos dėmelės, nuostabiai atrodo gėlytės, jas jau dedant ant kiaušinio reiktų atidžiau prispausti, kad visi lapeliai matytųsi – išlyginti, kiek įmanoma, raukšleles. Ir štai tokius dekoruotus kiaušinius įsupus į skudurėlį su dažais ir kitom išvardintom gėrybėm, apvyniojus siūlu, kad visas grožis, kurį pavyko sukomponuoti kuo geriau prisispaustų (tik aišku, nereikia persistengti, nes lukštas gali trūkti dar nespėjus įdėti į puodą virti) dedam virti į puodą su vandeniu be dažų. Patogu tuo, kad šiam reikalui reikia tik vieno puodo ir nereikia terliotis su keliais dažais – visi dažai viename puode. Bet kiaušiniai gaunasi tokių spalvų ir margumo kokius naudojote, žodžiu, margučiai ir gražučiai, ryškūs ir velykiški. Smagumas visame tame dar ir toks, kad labai įdomu būna išvynioti kiaušinuką, nes niekada nežinai koks gausis, kiekvienas jų skirtingas ir kitoks. Tokius išvirtus kiaušinukus atsargiai šaukštu išimti į kitą puodą su šaltu vandeniu ir po truputį, suradus siūlogalą vynioti.

Tikiuosi viską suprantamai surašiau.  O dėl nuotraukų tiesa, apgailestauju, kad niekada to proceso nesame fotografavę, bet jau per šias Velykas, manau, teks tai padaryti, nes jos kitokios – manau džiaugsmo bus ir mūsų dukrytei.

Ačiū už skirtą laiką, buvo smagu pačiai pabraidyti po prisiminimus.