Pristatau dar vieną viešnią – Sigitą

Šiandien svečiuose Sigita. Ji pati viską papasakos, bet man smagu ją turėti svečiuose, nes ji papasakos apie dalyką kuris, ha ha, kaip banaliai beskambėtų, pakeitė jos gyvenimą. Žinote, aš pati su siaubeliu prisimenu, kaip aš pradėjau lankyti jogą pirmą kartą prieš kokius dvyliką metų Vilniuje. Tada buvo jogos studija kažkur Juozapavičiaus gatvėje, aš kokioje antroje pamokoje turėjau įsinešti telefoną ir išeiti iš pusės pamokos, nes man kažko tai reikėjo atsakyti į telefono skambutį. Siaubas, kaip ne cool ir apgailėtina, man buvo labai gėda, kad aš tokia nesąmoninga ir daugiau į tą jogą nėjau… Paskui sporadiškai lankiau tai ten, tai ten, labiausiai man patiko lankyti jogą, kai laukiausi abiejų vaikų, nes kažkaip tada visa pati jautiesi šventoji, tai ir joga labai, manau, pataiko… Dabar aš vėl truputį lankau jogą, ir man labai patinka. Sigita pasakys, kaip svarbu tinkamas mokytojas, nes man artimesnis priėjimas prie jogos kaip dvasinės praktikos, o ne raumenų tempimo praktikos. Turiu draugę, kuri čia, Londone, yra didžiausia karštosios jogos gerbėja, jai ta pirties ir kūno lankstymo sąjunga buvo pats tas, ko jai reikėjo iš naujo atrandant ramybę savo galvoje, joga jai padėjo suplonėti ir šiaip jaustis tvirtai. Kita mano pažįstama toje karštoje lankosi jau daugiau nei dešimt metų ir sako, negalėtų be jos gyventi. Mano kita draugė Vilma, kuri Amerikoje, sako, kad joga yra privalomas jos gyvenimo elementas ir, kai vasarą atostogavo Lietuvoje, praėjus porai savaičių pradėjo jausti, kaip jai trūksta jogos… Ha, net mano Tomas, ir tas buvo du kartus….Man labai įdomu buvo skaityti apie Sigitos kelią į jogą, nuo pripuolamos bandytojos iki trenerės su savo studija… Prancūzijoje. Ir kas galėjo pagalvoti, juk mokėmės tai komunikacijos…