Pradėkite Gruziją Batumyje

Kelionės yra gyvenimo džiaugsmas. Trumpos ar ilgos, pas kaimynus ar aplink pasaulį – visos žavingos. Gruziją linksniavau jau seniai, bet vis nesugulė ta kryptis į gyvenimo planus. Bet vat ne veltui mintis galvoje buvo – ėmė vieną dieną ir beveik išsipildė.

Teko krautis lagaminą į Batumį, kurortą šalies pietvakariuose, skalaujamą Juodosios jūros ir vėjų nuo jos gaivinamo. Kodėl sakau „beveik” – mat teko pabūvoti ten vos keletą dienų, tad pažinti šalies ir jos išjausti tikrai nepavyko, bet smalsumo daigai palaistyti, jausmas pagautas ir svajonės apie gilesnį Gruzijos pažinimą vis žaliau lapoja… Ir, žinokit, gi keliai ten tikrai atverti, mat ponaitis „Wizzair” sau tiesiogiai iš Vilniaus reguliariai skraidina į Kutaisį, Gruzijoje.  Pats tas trumpoms išvykoms su vyru be vaikų…ar ilgoms su visa šeimyna ar…geriausiomis draugėmis komplimetų parsivežt. Vos 3 valandos ir įkvepiat subtropinės gruziniškos šilumos. Išlipę tikrai butikiniame (naujas ir labai mažas) oro uoste iš karto pakliūsite į šiltą gruzinų glėbį – pasų kontrolierius grįžtant atgal mane atpažino ir jau net maloniai flirtavo, o pavežėti iki Tbilisio ar Batumio, kuris yra už 140 km pasisiūlys pulkelis gruzinų. Imkit bet kūrį ir tikiu, kad likimas nepagailės  gerų įspūdžių. Aš mėgstu keliauti atvira širdimi, kaip pati sakau, mėgstu atsiduoti kraštui, maistui, žmonėms ir visiems kelionių dievams, kurie vis globoja ir pametėja geriausius akmenėlius prisiminimų mozaikoms.

Na o į Gruziją skridau ko?? Dūšios, kalnų ir vyno.

Dūšia Batumio turistams

Batumyje, kuris yra trečias Gruzijos miestas, aktyvus uostas ir modernėti siekiantis kurortas svečiavomės beveik vasaros sezono išvakarėse, tad miestas dar nebuvo visu grožiu sužydėjęs ir, rodos, ilgėjosi poilsiautojų gaudesio. Kita vertus, toks Batumis parodė savo tikrąjį veidą, rytinį, gaivų, su matomais netobulumais veide, neužmaskuotais makiažo sluoksnių. Kaip gera draugė, kurią pažįsti visokią ir kuri be akių tušo dar mielesnė ir jaukesnė tokia.

Labai visoks tas Batumis, kontrastingas. Toks ieškantis savęs, man pasirodė. Šalia kukliu gyvenimu alsuojančių vietinių namų galvas kelia naujų viešbučių keteros. Vieni baigti, kiti įstrigę baigimo etape, bet visi tankūs it koriai, vieni turintys pretenzijų į Koliziejaus kontūrus, kiti pasitenkinantys kuklesnėmis formomis. Smagūs turėtų būti Batumio vasaros vakarai, kai visi poilsiautojai išsilieja iš savo stiklo kambarių į miesto gatves ir bulvarą!

Pasileidus į miesto gatves pasimesti tikrai nepavyks, nes kelią rodo jūra ir aukštaūgiai pastatai, įkvėpti labai kilnių užmanymų M.Saakašvilio valdymo laikotarpiu, o dabar šiek tiek lūkuriuojantys…Tokie nostalgiški, papuošti išorėje, bet tušti viduje…Ir visas miesto centras pilnas architektūrinio jauko turistams – itališko stiliaus aikštė talpinanti jaunimo džiaugsmą ir muzikos vakarus (beje ir capuccino tikėkis rasti tik čia, išlepęs vakarieti), auksintas Neptūno fontanas apsuptas austrišku preciziškumu iškarpytomis gyvatvorėmis (kaip nebūdinga gruziniškam polėkiui!), visas paminklas tragiškajai Medėjai,  gruzinų siejamas su istorinėmis sąsajomis su senąja Europa, bokštas su unikaliu graikų kalbos alfabetu, kuriame žada būti neeilinis restoranas…

Lai neužpyksta Batumis, bet pirmieji įpūdžiai buvo tokie prėski. Lyg miestas būtų ne savo drabužiaus apsirengęs ar besistengiantis nesuklupti  ant grindinio su aukštakulniais.

Beje, geras reikalas – tai bulvaras, besišnekučiuojantis sau su jūra ir palmėmis. Įtiks visų poreikiams. Tai tikras Basanavičiaus gatvės mylėtojų rojus  – net 8 km. pasivaikščiojimui: ir save prodyti, ir į kitus pažiūrėti. O aš smagiai pralėkiau juo dviračiu. Batumyje paprastai išsinuomosite žaliąjį dviratį, mūsų oranžinio pusbrolį, o aš kelioms valandoms sutariau nuomą vos už 5 Lt iš vietinio gruzino.

Dūšia tikrojo Batumio

Dėkui Dievui, įsėdom su kelionės draugais į tokį skraidantį funikulierių, kuris šliuožė savo visai netrumpu ūsu aukštyn į kalną. Beje, kelionė labiau nei pigi – vos keli litai aukštyn ir žemyn, o panorama  ir pramoga verta dėmesio.

Kabėdama ten ore, apačioje pamačiau tikrą gyvenimą, pagriuvusius vietinių namus, automobilių grūstis ir miestiečių bruzdėjimą. Kone kiekvieno namo kieme buvo dengiami stalai, žmonės valgė, kepė, bendravo. Jau tada pradėjau kvaršinti visiems galvas, kad būtinai turime eiti ten, į gyvenimą. Nes pasakysiu atvirai, man neįdomus tas fiktyvus ir išgalvotas peizažas. Ne tokio atvažiavau. Noriu pamatyti grynakaraujį.

Dūšia turgaus

Visi keliai veda į turgų. Kur tautos ir šalies veidas lyg ant delno – tik ir skaityk iš linijų.

Salsvi prieskonių ir rūgštoki šviežio sūrio kvapai, daržovių spalvos tikrai pakėlė ūpą. Čia jau visiems įdomu iš kur atvykai ir pagaliau sulauki progos prisistatyti esąs iš Lietuvos ir cha…sulauki tos draugiškos reakcijos. Kai perki arbatos tau jau kaip draugui į maišą įberia beveik dvigubai, kaip jie sako „nuo manęs – jums” ir tai tris kartus nuoširdžiai pakartoja.

Beje, Batumyje dar nėra anei vienos maksimos nei rimi. Vietiniai iki šiol pirmenybę teikia natūraliam pienui bei namų gamybos sūriui. Mažose parduotuvėlese gausi arba tarptautinį ir neįdomų „President” arba vietinių ūkininkų gamintą sūrio gabalą, net neįsuktą į jokią pakuotę. Rinkodara ten dar atostogauja. Man tai patinka. Tikriausiai dėl normalus vakarietiško vartojimo nuovargio… Be to man artimas šioks toks pietinių gyventojų atsipalaidavimas. Tai tiesiog jų privalumas, kurio ilgiuosi.

Turguje maistas tikrai pigus ir jei nebūtume gyvenę viešbutyje, garantuotai būčiau griebusi šią vištytę. Rodos, tokios natūralios ir prašyte besiprašančios į sodrų naminį sultinį Lietuvoje jau seniai neregėjau, nors kai kuriems kelionės draugams štai tokia nehigiena sukėlė šoką…

Dūšia maisto

Žinoma, smagiausia Gruzijoje jei ne gamtoje, tai prie stalo. Čia kaip ir kitose tautose atsiskleidžia visas tautos grožis ir gėris. Jau nieko čia nepaslėpsi. Maisto daug. Mums, kaip svečiams, stalus juo klojo ir patiekalus net aukštais vieną ant kito statė.

Pradžiai užkandžiai iš daržovių ir riešutų, sūriai valgomi su vietine kukurūzų duona. Padažai aliejingi. Turbūt anei vienas valgymas neapseina be chačapurio – gruziniško paplotėlio su sūrio įdaru. Ir formos ir paruošimo būdas skiriasi, priklauso nuo regiono, bet principas panašus – mielinė tešla ir gruziniškas sūris viduje. Gardumas jo neišpasakytas. Adžaros regione, kuriame ir yra Batumis, populiarus šis pagerintas – laivelio formos, atviras ir su įkeptu kiaušiniu viršuje.

Aš jums parvežiau ir būtinai siūlau pabandyti štai tokį chačapurio receptą, mūsų virtuvėje lengvai pagaminamą ir žalėsiais paskanintą. Puikus užkandis!

Supra magija

Supra arba vakarienė gruzinams šventas reikalas. Tokia šeimos pasibūvimas, būtinai rengiamas bent kartą per savaitę ir į jį susirenka visi galintieji šeimos nariai. Supra gali trukti nuo pusdienio iki savaitės. Jos esmė ne tik prisivalgyti ir prisiragauti vyno. Tai šeimos bendravimo esencija, jos metu sprendžiami politiniai, religiniai ir kiti didžiausio svarbumo klausimai. Aptariami visų gyvenimai, ieškoma atsakymų ir patarimų. Tradicijos Gruzijoje iki šiol labai gerbiamos ir gyvos. Nei viena supra nepraeina be tostų. Suvokiau tai labai stereotipiškai, o tai ką vos kelis kartus čia girdėjau graudino kone iki ašarų. Tostus skelia ne šiaip sau koks eilinis gruzinėlis, o  tamada – patyręs, išmintingas, iškalbingas žmogus, dažniausiai vyras.

Sako, net specialaus išsimokslinimo reikia. Tostai turi savo temų eiliškumą – pradedam nuo taikos, tada už išėjusius artimuosius, už tėvus, artimuosius, moteris ir taip toliau ir be sustojimo. Tostas gali trukti iki 15 minučių!!! Kaip kokia rimta prakalba.  Kiekvienas tosto sakinys paprastas, bet apkabina visą pasaulį. Ir, žinoma, kiekvienas tostas palydimas vynu. Ir iki…dugno. Gruzinai per supra išgeria daug vyno, daug. Daugiausiai balto, ne raudono. Matyt, jis mažiau svaigina. Gruzijoje auga net 500 rūšių vynuogių. Daugiausiai jų Kaheti regione. Vietiniai gruzinai labai kvietė atvykti į vynuogių rinkimo šventę, kuri apima visą šalį rugsėjo pabaigoje. Vynuoges ir būsimas vynas garbinamas specialiomis dainomis, apeigomis, šokiais, vakarais.

Dėmesio kava

Ir čia būtinai siekiu kavos mėgėjų dėmėsio. Gruzinai jos geria mažai ir ruošia turkų papročiu. Tad jei neperspėsite – kavutė bus tokio saldumo kaip koks kondensuotas pienas. Jau vėliau kavos užsimanius iš tolo įspėdavom – BE cukraus, be cukraus. Ir panašu, kad sukeldavome gruzinų pasimetimą. Na ir keisti tie lietuvių įpročiai.

Dūšia gruzinų

Tokia, kokią ir nujaučiate. Plati, gili, šilta. Labai bendruomeniška, šeimyniška. Tuo pačiu ori, savimi pasitikinti. Mane nustebino tai, kad Batumyje, didmiestyje, naktiniai klubai nėra populiarūs. Jaunimas renkasi kavinėse, kur groja gyva grupė ir jie linksminasi šokdami liaudies šokius. Tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Vakarojome tokioje vietoje – tai ten susirinkę ir seneliai, ir tėvai, ir visai maži vaikai. Ir visi smagūs, vieni kitus šokdina ir būna kartu jau taip iš širdies, kad mano temperamentingam būdui sunku buvo išsėdėti. Greitai kraujas užverda ir kojos kilnojasi. Kokybė prasta, bet nors viena akim pažiūrėkite, koks poviškas pasitempimas, pasitikėjimas, kokia aistra ir polėkis…et!

Kalnai

Adžarijos gamta gausi žalumos, kalvota ir kalnuota.  Akys užmato ir smaragdo spalvos slėnių ir snieguotų viršūnių. Tikra atgaiva akims ir sielai. Kalnai gyvenami ir smagiausia būtų juos išmaišyti automobiliu. Gruzinams svečias – Dievo dovana, tad tikiu ir nakvynės bei maisto ten rastumėte.

 Ar žinote kuo dar pirmauja gruzinai? Manau, kad jie duotų italams į kaulus drabužių džiovinimo čempionate. Vidinius kiemus puošia ilgiausios drabužių girliandos ir kažkaip maloniai glosto akį. Pietietiškai.

 

Tad meilė Gruzijai garantuotai užsimezgusi. Tikrai dar kartą skrisiu į Kutaisį tik su daug rimtesniu ir išsamesniu tikslu. Mat netikėtai iš botanikos sode (kurį būtinai aplankykite, jei tik augaliją mylite) sutiktų labai smagių lietuvių gavau gruzino Šotos telefono numerį, kuris tik ir laukia svečių, į savo džipą sodiną ir po visą Gruziją skersai išilgai išvežioja. Sakė, nakvynė apie 40 Lt/žmogui, pusryčiai – 7 Lt. Šokiai ir geriausios emocijos – nemokamai!