Gudručio makaronų filosofija

Žinot, kaip sako: ai, čia visur švogerių kraštas…. ha ha, tas žodis “švogeris” – toks, ka tikrai galima būtų apie jį visą rašinėlį parašyti… žinau, kad tai nevartotinas žodis, kurį reikėtų keisti į “svainis”, bet nieko negaliu padaryt, juokingas man tas žodis iki panagių ir kulniukų…  kaip bepavadinsi, džiaugiuosi, kad turiu tokį ir ne bet kokio iš kelmo spirtą, o labai gerą ir kokybišką ir patį nuostabiausią švogerį (arba svainį), kuris yra tikrai aukso grynuolis ir spartuolis, ir nuostabus nuostabiausias virėjas, – tik duok progą pasisukiot prie keptuvės ir puodo…. Jis sau pats gali ramiu veidu ir užrištom akim pagaminti tūkstantį koldūnų ir išvirti cepelinų futbolo komandai, net nesuvirpėdamas. Kol aš ariu kulinarinio dirvono vagą, mokausi prancūziškus padažų ir visokių visokiausių su sviestu susijusių terminų pavadinimus bei temperatūras, savo draugų ir artimųjų prašau, kad pasidalintu receptais ir išmintimi. Jie dalinasi – ir aš džiaugiuosi, ir tikiuosi, jūs neliūdit dėl to.  Taigi, su džiaugsmu pristatau dar vieną rašytoją –  švogeris Gudrutis, kuris papasakos, kaip iš tiesų paprasta pasigaminti savo pastą (ar makaronus, ar kaip tik norit, taip vadinkit).

Aš mėgstu makaronus. Tik negaliu pakęsti neskanių. O apie lietuviškų restoranų makaronų ruošimą turiu savo teoriją: kadangi lietuviai yra nuo seno karinga tauta, kuri labai mėgsta pasimušti (galima būtų paminėti kai kurias iki šiol išlikusias gentis: tulpinių, fabijoniškinių, justiniškinių ir t.t.), tai visas maistas, katras nėra susijęs su mėsa ar bulvėmis, yra menkavertis. Taigi makaronai patenka į nevertingo maisto dalį, ir tai kiekvienam save gerbiančiam virėjui reiškia, kad menkavertį maistą reikia tokiu ir išlaikyti. Todėl daugelyje kavinių ir restoranų makaronų ruošimui yra imami tik neskaniausi makaronai, kad ginkdie, iš jų neišeitų nieko gero. Ir dar papildomai perverdami – užtvirtinti šitą reikalą. Turiu pripažinti, kad kartais randasi viešojo maitinimo įstaigų, kurios nepaklūsta šiam dėsniui ir gamina skanius makaronus, kartu užsitraukdamos viešojo maitinimo įstaigų „grandų” nemalonę ir galiausiai arba būna priverstos, gėdingai nunarinus galvą, užsidaryti, arba įsilieti į neskanių makaronų gamintojų gretas. Tačiau jau gilioje senovėje viena tauta suprato, kad jei darai nusikaltimą, tai turėk saiką, ir tavo šeima, kitaip vadinama Cosa nostra, gyvens ilgai. Jie suprato: nori gyventi ilgai ir kad tau visi mokėtų, nevok iš makaronų kiaušinių.

Taip, aš mėgstu makaronus. Nors daugeliui gali pasirodyti, jog tai yra varguolių maistas, tačiau iš makaronų galima padaryti tikrai nuostabių patiekalų, kuriais galima vaišinti tiek svečius (dažnai jie nustemba, kad varguolių maistas gali būti skanus), tiek ir pasimėgauti skania vakariene su namiškiais.

Aš tikiu kiekvieno žmogaus individualumu, todėl bet koks receptas gali būti tobulinamas, perdaromas  ar būti naujo recepto įkvėpėjas. Manau, gaminimo esmė yra nebijoti įberti to ar kito, nukrypti su proporcijomis, svarbu, – būti patenkintu maisto gamybos procesu. Juk turbūt sutikote savo gyvenime begales žmonių, kurie nemėgsta saliero, krapų, šoninės ar beleko. Aš dar manau, kad kiekvieną receptą reikia skaityti savo nuožiūra ir į patiekalą įmesti daugiau tų ingridientų, kurie labiau patinka.

Šiaip, kai pagalvoji, jog makaronai yra toks paprastas patiekalas, kyla žiaurus klausimas – kam gadinti paprastumą? Ir kai matau (paėmus makaronų pakuotę), kad makarono sudėtyje tėra miltai (prasčiausios rūšies), vanduo ir daug „vitamino E”, kažkaip nevalingai pagalvoji, jog makaronus galima gaminti pačiam.

Aišku, galima nesiterlioti ir nusipirkti skanių makaronų. Man patinka su kiaušiniais. Makaronai makaronais, o pagrindinis patiekalo skanumas yra makaronų padažas. Pasidalinsiu vienu iš mano mėgstamu.

Skanaus!