Dabar aš čia asmeniškai parašysiu. Šiaip, stengiuosi savo gerb. vyro per daug necituoti ir į viešumą netraukti, bet žinau, kad vis išlenda – tai šen, tai ten koks paminėjimas, bet tai nieko čia jau nepadarysi, – gi antroji pusė ar kaip ten bepavadinsi. Nėra jis per daug keistas ar kažkoks ten, be to, kad saulėje nudega raudonai, bet pvz. atvirai deklaruoja, kad žuvis, kuri atrodo kaip žuvis, jam nėra priimtina, kitaip tariant, žuvis, kuri turi galvą ir uodegą, į jo lėkštę negali taikytis. Bet kaip ir visi tam tikro amžiaus sulaukę jaunuoliai, po truputį susirūpina savo sveikata, gerove ir plaukų ant pakaušio kiekiu, tai ir jis nusprendė, kad reikia mažiau valgyti raudonos mėsos, daugiau daržovių ir žuvies. Taigi pripirko visą šaldiklį žuvies ir mane kaltina, kad aš jos negaminu pakankamai dažnai. Visa laimė, kad ištrūkom iš namų pas draugus, kurie žuvies turi apsčiai, praktiškai, gyvena šalia turgaus ir senio su jūra, kur senis į turgų atgabena šviežiausios, ką tik iš jūros, vandeniu varvančios žuvies. Tai štai iš tokios viešnagės pas mieliausius, žuvimi aptekusius draugus (kurie, beje, visus atvykėlius tik žuvimi maitina ir dar puikuojasi, čia toks tylus, paslėptas pasipuikavimas iš tikrųjų yra), taigi trenkė ta žuvimi ant stalo ir sako, va imk, padaryk kaip nors, į blog‘ą įdėsi… Tai taip ir padarėme paprastai su citrina ir sviestu, tik fotoaparatai buvo ištraukti: viens du trys – gerbiama žuvis Dorada pasijuto, kaip kokia Asta V., atvykusi į Manto P. gimtadienį, ir štai.
Gyvenime jau norisi daugiau žuvies
