Manęs klausia, kaip tu spėji? Aš sakau, kad kaip nori, tai spėji, bet, tiesą sakant, turiu šią savaitę nuimti gazą, nes galiu imti ir nebespėti… Cha cha, šiaip tai dėl to spėjimo, tai yra taip, – pavyzdžiui, aš manau, kad visada spėju mažiau, nei mano sesė. O kartais atrodo, kad labai atsipūtęs tas mano gyvenimas. Ir dar greitas, ir įvairus. Bet, pavyzdžiui, aš neturiu pajėgumo atsikelti ryte ir nuvažiuoti į sportą penkis kartus per savaitę! Taip pat aš neturiu pajėgumo nuvažiuoti su dviem mažais vaikais į turgų. Tiek to, nenukrypkime! Taip įvyko, kad praėjusi savaitė buvo tokia tiršta viskuo, kad net jau man, kuri gali pakelti nemažai naujienų, susitikimų ir žmonių, tiesą sakant, pasirodė turputį per daug. Jaučiau, kad atsirado kažkoks poreikis pagulėti tamsiame kambaryje. Bet, kita vertus, tiek pamačiau gerų dalykų, kad privalau dabar viską suverti į karolius, nes tikiu pasidalinimo ir paskleidimo galia. Taigi, prisisegus diržus apžvelgiu praėjusią savaitę.
Pirmadienis buvo spalvingas ir svetingas, ir jau rašiau, kad pas mane viešėjo Pasaulio virtuvė. Ar nepamiršote kad galite laimėti pakvietimus?
Antradienis. Filmavimas. Aš – antienos gerbėja, esu ją valgius ne kartą ir ne du, ir visaip, bet prisieskiu – tokios, kokią sugebėjo iškepti TV3 žinių vedėjas Rokas, dar niekada…
Rokas apskritai yra sweet heart, todėl net nebuvo abejonių, pas ką filmuosime savaitgalio pietų temą. Laida mūsų laukia ateityje, o aš vis dar valgau pupeles, kurias man dosniai priskynė Roko mama.
Trečiadienis. Draugai „Chocolate Naive” pribrendo išėjimui iš šokolado fabriko ribų, ir iš tiesų, jei turi idėjų ir ką parodyti. tai kodėl gi ne? Domas šią vasarą vedė Giedrę, ir ji jau sėkmingai vairuoja „House of Naive”. Ten tikėtis galite ne tik šokolado visokio, įvairių rūšių, kilmių ir be cukraus, bet ir lakoniškų, stilingų ir kokybiškų drabužių.
Dar trečiadienį – ilgai laukta filmo „Lošėjas” premjera. Kodėl būtent šis filmas labiausiai lauktas? Todėl, kad jo scenarijų parašė mano draugas Kristupas. Ir dar prieš trejus metus, kai važiavome kartu su Kristupu ir Jurga iš Nidos, Kristupas pasakojo apie visą scenarijaus rašymo procesą, koks ilgas tai yra dalykas, čia jums ne knygą parašyti… Bet kai dirbi, tai ir padarai, taip??? Tikrai tikrai, nueikite pasižiūrėti šio filmo! Iš solidarumo, smalsumo ir tiesiog norėdami save supurtyti. Nesitikėkite, kad pažiūrėję šį filmą pasijusite tarsi įsupti į šiltą antklodę, bet juk reikia visokių emocijų… Man šis filmas paliko tokį stiprų įspūdį, kad dabar, kai važiuoju pro jo lauko reklamas, iš kurių žvelgia lošėjo Vincento veidas, jaučiuosi, tarsi jį pažinočiau asmeniškai…tikrai.
Paveikus filmas. Ir jį verta pamatyti dėl daugelio priežasčių: a) jis juokingas, b) jis parodo esmines mūsų sistemos problemas, c) parodo pirštu, kaip mums reikia adrenalino ir aštrių pojūčių, ne tik pinigų, d) meilė – visagalė, e) lietuviai talentingi kūrėjai, f) Lietuvos Baltijos tokios dar nematėt! Ai, ir dar susipažinau su Oona Mekas! Ji nešiojosi savo mažąją Talulą ant pilvo, nešyklėje. Talula miegojo ir turėjo tokius gražius kailinius batyčius… Oona labai graži moteris.
Ketvirtadienį nutiko dar viena premjera. Tikrai dar to nebuvo, kad du vakarus iš eilės – net dvi premjeros, bet kai prie jų dirba brangūs ir mieli žmonės, tai negali nepamatyti. Kalbu apie „Vilnius City Opera” spektaklį „Jonas ir Greta” – operą su conversais, „Coca – Cola”, traškučiais ir šokoladukais „Daim”? O viskas todėl, kad tai pirmoji opera jaunimui, ir jos herojai paaugliai. Bet pasaka ta pati, tik vietoj raganos nerealus vampyras. Aišku, salė plojo atsitojusi, o garsiausiai – Rafailui Karpiui…Su juo turėjau progos susipažinti ir ranką paspausti.
Čia opera jaunimui ne tik dėl aprangos ir temų, bet ir dėl to, kad ją pastatė jaunimas: kur jūs matėte dirigentą su skinny džinsais ir conversais? Aš mačiau, ketvirtadienį. Ne, nepasijutau sena, cha cha cha, bet pagalvojau, – wow! Visa ta opera man buvo šviežio oro gūsis, o moralas, kaip visada tas pats – gėris nugali blogį…
Penktadienį – dar vienas didelis ir svarbus renginys. Nacionalinė virtuvės šefų rinktinė, besitreniruojanti pasaulio čempionatui, patiekė savo parodomąjį meniu. Ar jūs žinojote, kad Lietuvos vardą pasaulyje garsina ne tik krepšinio, bet ir geriausių virtuvės šefų rinktinė? Aš sužinojau, nes šiuos virtuvės virtuozus kalbinau net kelioms laidoms. Jūs jau matėte, ką jie patarė dėl maisto kiekio planavimo, kai laukiame svečių, o visai netrukus bus laida, kur mokysimės iš morkos išpjauti gėlę, sužinosime naujausias maisto puošybos madas ir pamatysite, ar man pavyko laimėti kopūstų pjaustymo varžybas.
Bet čia paskui, o dabar ragavau šefų patiekalus ir ne viena, ir visi džiaugėmės. Mūsų stalas buvo tarptautinis: italai, airė, anglai, amerikietė, lietuvaitės. Visus aš paraginau eiti ir buvo geras vakaras. Dabar noriu papasakoti, koks gi tas meniu buvo: šiltas menkės užkandis, su vanilės skonio sviestu (nejutau), karamelinė morkų piurė, žirnelių kremas, kardamono ir jogurto sféra (labai į temą, man kardamono galėjo ir stipriai mestėlėti), agurkų lakštiniai (raugintas agurkėlis susuktas į vamzdelį), obuolio ir kalmaro rašalo traškutis (gerai skamba, puikiai atrodo, bet va, traškutinio traškumo buvo mažokai…)
Pagrindinis patiekalas, aišku, mėsa. Norėta atspindėti lietuvos turtus ir metų laiką. Elnių turim, tai pasirodykime. Vardinu: elnienos file, apvyniota traškioje žolelių plutelėje, su miško grybų musu patiekiama su sviestiniu moliugų gratinu. Mėsa tirpo burnoje, todėl, kad virta buvo vonioje, grybų musas buvo užtektinai grybiškas, bet nedainavo taip garsiai grybais, kaip mano FB siena, traškios žolelių plutelės traškia nelabai pavadinsi. Sviestinio moliūgo gratinas atrodė gražiai, bet skonio ringe buvo blankokas. Toliau dar daržovės rikiavosi: karamelizuotų pastarnokų piure, gelteklė, brunkių uogos, špinatų želė, na, visa tai ko po taškelį… Turbūt mėsiškas entry buvo man labiausiai patikęs….
Toliau, žinoma, buvo desertas. Na, vyrai, ledų pagailėjot, tiek jau to, ateisim dar kartą… cha cha cha! Ragavau balto ir juodo šokolado pyrago su rugių salyklo ledais (manau čia Evaldo iš „Lauro lapo” idėja, nes tokių jo ledų jau esu ragavusi). Dar ten buvo mėtos panakota šokolado sferoje, burokėlių biskvitas su vaisiu džemu, beržų sulos ir šaltalankių žele, vyne marinuoti obuoliai, cukraus vata su žolelėmis ir morengai, bei šokolado kontrukcija.
Ilgas pavadinimas. Šaltalankiai tai gerai, bet ten buvo toks baltas biskvitas, kuris nei skanus, nei gražus… Bet iš esmės, tai BRAVO LIETUVOS VIRTUVĖS ŠEFŲ RINKTINE, kad susibūrėte ir dirbate Lietuvos naudai (jie treniruojasi, aukodami savo laisvalaikį)! Buvo gerai, bet kol kas, kadangi treniruotė, tai yra kur truputį pasistiebti! Mano pagrindinė pastaba būtų vienintelė: tekstūrų skirtumų trūkumas, viskas minkša ir saldoka. Norėčiau truputį ryškesnių ir traškesnių natų….
Paskui išvykau į Anupriškes. Antano Guogos „Kviečiu į svečius”. Antano pakviesti sėkmingi verslininkai aukojo dosniai. Edita užvežė savo konservų (kaip konservavome su Edita mano laidoje, galite pažiūrėti čia). Edita, manau, turėtų rimčiau į savo konservavimo karjerą pažiūrėt, kodėl Viktoro agurkai buvo ir yra, o Editos kopūstų mišrainės nėra…Tikrai galėtų… cha cha, o jei rimtai, tai ritasi dosnumo vajus per Lietuvą, burdamas žmones ir rinkdamas pinigus nepasiturintiems remti.
Šeštadienio vakare – „Jurgis ir Drakonas” šeimos balius… Ot, gražus kolektyvas susibūręs, bandėme naujus indus (aišku, juos išrinkau aš), cha cha, ir patiekalus… Ir, aišku, smagiai pasibuvom.
Sekmadienis buvo skirtas naminiams kepiniams – su Izabele kepėme cinamoninius sausainius ir kriaušių migdolinį pyragą, – vėlyvi sekmadienio pietūs pas sesę. Dar vakare su Izabele į „Ikea” mozaikos tokios nusipirkti nuvažiavome…
O dar šeštadienį lenktyniavau kartingais! Ir kas galėtų patikėti, kad pralaimėjau, lenktyniaudama su savo šešiamečiu Jurgiu!
O taip, aš pati nesuprantu kaip čia taip pavyko tokią didelę savaitę išgyventi.
viskas būtų puiku, jei sugebėčiau įvertinti pavadinimų rafinuotumą ir tuos patiekalus (tų šefų rinktinės), tam reikia skirti laiko, o aš tik permetu akimis ir nieko nesuprantu: gal galėtumėte parodyti kada, kaip atrodo kokia nors ‘sfera’, ‘gratinas’ ir kokia nors ‘šokolado konstrukcija’, ir koks nors ‘musas’? niekada nesu mačiusi patiekaluose ar deriniuose tų dalykų.
Sfera – įdomi pati forma, gratinas – gal kaip apkepas (iš prancūzų virtuvės), konstrukcija – įdomi kaip forma, musas – kažkas panašaus į putėsius.
Apie filmą ,,Lošėjas”. Kurioje ten vietoje jis juokingas? Baisus filmas. Šizofreniškas, depresiškas. Tokia mano ir mano draugų nuomonė. Ir gali jis gauti kiek nori apdovanojimų, mano manymų kino industrija nebeturi ko mums pasakyti.
beje, Beata, Jums bėgimas nelabai tinka, pagal figūros tipą (endomorfinis sudėjimas), turėtumėte užsiimti su treniruokliais ir šiek tiek kilnoti svarmenis, t.y. rimčiau užsiimti tiek rankomis, tiek viso kūno raumenimis.
Beata, Jūs mūsų lietuviškoji Julia Child. Bežiūrėdama tą filmą pagalvojau, kad jūsų abiejų gyvenimo istorijos panašios – išvykot į kitą šalį dėl meilės, abi ieškojot kuo užsiimti ir va prašau – savo šalyse pačios garsiausios ir geriausios kulinarės, laidų vedėjos, knygų rašytojos…
Skaitau dabar sededama Lisabonoje Beatos savaite ir dziaugiuosi,kad yra Lietuvoje zmoniu kurie visur suspeja ir spinduliuoja energija 🙂 Aciu uz pozityva , nes kartais jo labai reikia !!!!!
Beata, tu tikrai labai faina:) O dėl prancūzo komentaro nereiktų įsižeisti, nes tikrai žinau, kad skirtingiems figūros tipams tinka skirtinga mankšta. Gal žmogus tiesiog nuoširdžiai patarė, o jūs čia taip užsipuolėt?
Kritika yra nemalonus reiškinys, ir net labai norint ar mokant nereaguoti, ji vistiek užgauna jautrią stygą viduje. Tos pačios kritikos pilna ir vertinant virtuvės šefų rinktinę..
Kaip vienoje laidoje pasakė pati Beata, tie visi blogi komentarai ne iš gero gyvenimo…