Skumbrės, ančiuvių ir avokado apsėsta

Tiesą sakant, man būdingos tokios apsiėdimo minutės, kai galiu tris dienas iš eilės pietums valgyti tą patį. Nežinau, ar ir kitiems būna taip? Šią žiemą labai rimtai esu/buvau apsėsta trijų produktų: skumbrės, ančiuvių ir avokado. Visi labai gerbtini maistine prasme, gal tik tas ančiuvis labai jau druskuotas, bet koks skanus… Skumbrę, rūkytą šaltai ir karštai, aš mėgstu nuo senų senovės – žuvis labai gera ir teigiama, riebi ir kupina visokių gėrybių, t. y. omega rūgščių. O kaip žinia, jų turime gauti daug, kad ir protas, ir širdis gerai veiktų.

Mano Tomo mama gyvena maloniame kaime Rytų Anglijoje. Ten, gretimame kaime, yra tokia rūkykla, kur rūko žuvis, vištas, sūrius ir česnakus. Rūkykla apylinkėse garsi ir į ją žmonės traukia nusipirkti visokiausių skanumynų. Mano tėtis net ir tas ten buvo Tomo mamos nuvežtas. Aišku, jam pačiam, savo kieme turinčiam rūkyklą ir mėsos rūkymo subtilybes puikiai išmanančiam žmogui, ta rūkykla labai patiko. Ir šiaip visokie nedideli maisto gamintojai Anglijoje ir kaime, ir mieste dabar išgyvena tam tikrą renesansą. Jau turbūt dešimtmetį vykstantis procesas čia, UK, bet ir Lietuvoje tikrai negalime skųstis… Sakau, gal mano tėtis galėtų atidaryti Čičkausko rūkyklą? Patikėkite, per sesers vestuves taip skaniai paršiuką išrūkė, kad ohohoho. Bet grįžtant prie tos pradžioje paminėtos rūkyklos, tai ta rūkykla daugumai apylinkės pub’ų tiekia visokių gaminių. Tai štai, kartą Tomo mamos kaimo pub’e mes pietums valgėme jų rūkytos skumbrės salotų… Tas pub’as labai populiarus ir vietiniai sako, kad net gerbiamieji princai Williamas ir Harris buvo užsukę, važiuodami iš medžioklė…. Žinoma, porą pintų išgėrę ir rūkytos mėsos ar žuvies užvalgę vietiniai dar ne tai gali sugalvoti, bet sako, kad tikra tiesa, o ne koks išsigalvojimas, tas princų apsilankymas pub’e…