Aš, pavyzdžiui, vairavimo egzaminą išlaikiau tik iš trečio karto. O siaube, kaip baisu buvo… Kaip kokia nevykėlių nevykėlė – iš trečio karto… Tuo metu po pirmo kurso atlikinėjau praktiką puikiame kurorto laikraštyje „Vakarinė Palanga“. (Tada pirmą kartą iš arti pamačiau Alaną Chošnau ir netgi iš jo interviu imti garbės turėjome), tai į tą vairavimo egzaminą iš Palangos į Vilnių turėjau važiuoti berods du kartus. Bet, kaip sakoma, per kančias į žvaigždes… Berods, nepraėjo nei kokie metai (o gal dar ir greičiau???) ir tėtis nupirko mašiną… Mašina buvo itin prabangi (man) ir ne nauja – FIAT PANDA. Iš tos mašinos juokėsi visi, kas tik galėjo ir netingėjo. Vieni sakė, kad jos dizainas kirviu buvo padarytas, kitiems labai juokingas buvo 0.7 litro variklis, dar kitiems juoką labai kėlė faktas, kad jos bėgių perjungimo svirtis tiesiai nuo grindų kilo… Bet iš tiesų visi juokėsi, o slapta mylėjo tą mašiną ir man pavydėjo. Tiesą sakant – mums, nes paprastai važinėjau ne viena, o su keletu šturmanų… (Kodėl? – skaityti nuo pradžių). Bet svarbiausia yra jos vardas… Jis aukso raidėmis iki šiol įrašytas mano ir ne tik mano širdyje – BRAŠKĖ. Niekas kitaip ir nevadino šitos mašinos. Braškė, nes buvo raudona, savaime suprantama, ir šiaip tokia apvali (nors gal labiau kvadratinė). Žodžiu, Braškė ir viskas. Su atidengiamu stogu, norėčiau pabrėžti… Ir pasiekdavo turbūt net šimtą kilometrų ir keletą – autostradoje ir kai nuo kalno… Svajonė, o ne mašina. Aš iki šiol jaučiu nenusakomą švelnumą visų rūšių Fiat Pandoms. Pavyzdžiui, visada labai džiaugiuosi, kai galiu ją pavairuoti. (Kaip žinia, populiarus automobilis nuomotis)… Na, o mano Braškės likimas buvo toks, kad vėliau tėtis nupirko mums Algį (Citroen BX) ir kažkas su ja pradėjo darytis – ar mums tiesiog per daug buvo dviejų mašinų, tai gal už nelabai daug pinigų ji buvo parduota kokiems tai ūkininkams šalia Kėdainių (važiuoti į laukus karvių melžti).
O dabar turbūt dauguma gyvenate braškinėmis nuotaikomis. Mes kažkaip taip įsismaginome su tomis braškėmis, kad reikia truputį pradėti „nuimti gazą“. Bet su braškėmis taip jau yra, kai jau tik birželis, tai reikia semti jas abiem rankomis. Žinoma, jos labai skanu vienos pačios su savimi, taip pat nepakartojamos su plakta grietinėle. Mano visų laikų mėgstamiausias desertas su braškėmis ir šiaip uogomis yra Pavlova. Na, o kitą dieną, jei dar liko kokio sulūžusio morengo gabalėlis, visuomet galima suorganizuoti greitai Eatono betvarkės. Visi visada alpsta ir svaigsta nuo migdolinio braškių torto. Na, o jei neturite laiko, bet turite braškių ir daug svečių – nepamainomas bus greitas braškių tortas…
O praėjusį savaitgalį aš kepiau kitą, labai populiarų mūsų namuose, braškių panaudojimo desertą. Labai greitai pagaminamas, ir vėlgi labai populiarus, ir mėgstamas sūrio pyragas, arba taip vadinamas cheese cake. Aš pati labiausiai mėgstu sūrio pyragus su maskarpone ir ricotta, o tie, kurie su grietinėlės sūriu, taip vadinamieji New York sūrio pyragai, – jau truputį sunkesnė artilerija. Bet lygiai taip pat gerai viskas pavyksta ir tiesiog iš varškės, tik varškę reikia truputį atskiesti su grietinėle ir gerai gerai sumalti maisto smulkintuvu.
Taigi dabar apie braškių ir maskarponės bei rikotos keptą sūrio pyragą.
