Štai vakarienės patiekalas, kuris galėtų vadintis „Iš to, kas yra šaldytuve“ arba „Išgelbėkime špinatų maišą nuo senatvinės mirties“… Špinatas yra įnoringas lapas… Kaip obuolio neatsikąsi ir nepradėsi rupšnoti… Į salotas saują įmesti gerai, greitai ant petelnės su šaukštu kreminio sūrio suvytinti ir kaip garnyrą naudoti, ir šiaip, į visokiausius pyragus įkepti ar sriuboje paslėpti ir t. t. t. t. Bet aš kažkaip dažniausiai špinatus kartu su pasta (makaronais) darau. Lyg vildamasi, kad tariamas ir tikrasis špinato gerumas (geležis, folio rūgštis, puokštė vitaminų ir kt.) kompensuos visas šalia gulinčias pančetas (šonines ir kumpius, ir kt.).

Šituos makaronus/pasta pagaminus negalėjau atsitraukti nuo keptuvės… Niekinga ir žema, juk šiandien gavėnios pradžia… Kai suvalgiau daugiau negu reikėjo, kažkokiu būdu atsitraukiau nuo jų… Tomui taip pat labai patiko, aš jam dar špinatų papildomai pridėjau (noriu, kad būtų stiprus kaip Popeye). Deja, ponia IMN, nors ir turi puikiausią apetitą (iš mamos paveldėjo, savaime suprantama), makaronų nevalgė, nes neskanu – tie žali, aš net tuos žalius išrankiojau, bet nepadėjo… Užtai JGN valgė tuos žalius, net ausys raitėsi, aiškiai nori būt į jau minėtą herojų Popeye panašus…

Aš dariau su tokia nelabai dažna pasta casarecce, kuri iš šono atrodo kaip s raidė… Man labai patinka ir tinka prie tokių padažų…

P. S. Visai skanu ir tikrai neriebu, vienintelis riebalas – gerb. pančeta (šoninė), taigi, miela Vitute, gal ir tu kada nors pasidarysi tarp darbų radus laiko????