Ruduo – grybų metas. Lietuvoje grybauja visi, kas netingi. Aš grybavau du kartus, kai man buvo mažai metų. Apie vaikystės grybavimo smagumus nepradėsiu, bet grybautoja aš prasta, o grybus mėgstu. Dabar apie grybavimą UK. Mano anytos kaimas ir aplinkiniai miesteliai turi savo maisto festivalį. Be visokių ūkininkų turgų, gastro pubų pasirodymų ant jūros kranto,( kaip jie gali pagaminti ką tik iš jūros ištrauktą žuvį), dar buvo tokia spec. programa: grybavimas. Dėdė, kuris nusimano grybuose ir kulinarijoje, surenka grupę, norinčių pažinti grybavimą (daugiausia vyresnio amžiaus ponios). Visi dėdei susimoka už triūsą ir eina į mišką ieškoti grybų. Prigrybavę eina į pubo virtuvę ir gamina skanumynus su tuo, ką pintinėje iš miško atsinešę. Anyta apie artėjančią atrakciją pasigyrė jau senokai, deja deja, pagrindinis grybautojas apsirgo, taigi, grybų rinkimo ekskursija/atrakcija/kulinarijos pamoka neįvyko. Jei Lietuvoje ar Latvijoje kas nors sumanytų štai tokį „atrakcioną“, geriausias ir nuostabiausias žmogus vadovauti tokiam „renginiui“, mano nuomone, galėtų būti mano labai labai geros draugės Vitos mama, ponia Jadvyga. Jei grybavimas būtų olimpiadoje, net neabejoju, kad ponia Jadvyga Lietuvai iškovotų auksą (ir dar garantuotai pasiglemžtų auksą geriausios grybienės rungtyje).

Tai ar galite įsivaizduoti mano laimę, kai prieš kelias dienas į svečius Vita atvažiavo su pilnu lagaminu grybų????? Džiovinti baravykai, stiklainis raudonikių ir gražiausias indas voveraičių. Mano laimei nebuvo ribų.
Papasakosiu dabar, ką su jomis padariau. Iš karto perspėju, kad patiekalas rimtiems vyrams ir moterims, Vita pasakė šitaip: oi kaip skanu… bet tai kaip tu taip gamindama neišstorėji????(išstorėju…) ir dar pasiguodė, kad laikas važiuoti namo, nes jau jaučia ant klubų pasisvečiavimo pasekmes… (bet pati kepė didžiausią antį penktadienį, manęs net nebuvo namie). Labai paprastas, labai stiprus ir svaigiai kvapnus patiekalas.