Varškėtukai. Ką jau čia ir bepasakysi apie juos – klasika ir viskas. Šiandien viena draugė pametė raktus nuo savo namų ir tapo bename vienai dienai, aš ją priglaudžiau pusei dienos, paskui ji išėjo pas kitus. Pietums visiem dariau varškėtukus. Kadangi žmonių pilni namai ir šiaip, kažkaip neturėjau laiko ieškoti fotiko, tai nuotraukos nėra.
Varškėtukai, kad būtų geri, žmonės sako, reikia neperdėti miltų. Aš naujoviškai darau dar šitaip: dedu truputį lydyto sviesto ir kepimo miltelių, nes pastarieji iš vidaus varškėtukus papurena ir , net jei miltų daugiau, rezultatas puikus, tik aišku reikia žiurėti, kad miltų užtektų tešloje ir nebūtų kepimo miltelių per daug, nes jie tada suputoja ir išsileidžia – ir sriuba varškinė su miltais išeina, bet šiaip, tai geri varškėtukai yra sielos balzamas, ne kitaip …

250g varškės ( (aš imu pusriebę, ką ten su tom kūdom prasidėt )
1 didelis kiaušinis
cukraus, druskos,
pusę šaukštelio kepimo miltelių
miltai (apie stiklinę, sakyčiau, o gal mažiau, iš akies, kad tešla išeitų)

Varškę prasukti gerai, kad nebeliktų didelių gabalų. Kiaušinį su cukrum truputį išplakti keletą minučių, kad jis lengvai suputotų… sumaišyti su varške. Kartu į varškę įdėti porą šaukštų ištirpinto sviesto. Miltus sumaišyti su kepimo milteliais ir sijoti į varškę. Sumaišyti minkštą tešlą, vos vos prie rankų nelimpančią, bet lyg ir limpančią. Formuoti ilgą dešrą, kurią pjaustyti maždaug cm riekelėm ir į verdantį puodą keliom minutėm. Valgosi su grietine (tiems, kurie prijaučia zuikiam) ir uogiene (tiems, kurie prijaučia meškinam).
mėgsta medų meškinai, o kodėl, ar tu žinai?????