Ar jūsų šuo niekad nesakė „noriu mėsos”?

Dabar, kai tiek daug pastaruoju metu kalbama apie žmonių mitybą, noriu su jumis pasikalbėti apie… šunų maitinimą. Ar žinote, kad, pavyzdžiui, Beatos knyga „Daugiau daržovių“ visai tiktų ruošiant maistą mūsų augintiniams? O štai „Kepinių knygos“ skanėstus geriau palikti žmonėms. Žinote, kodėl? Šunims negalima kepto maisto! Jie tikri žaliavalgiai ir geriausias maistas jiems – žalias. O jų „žalias“ maistas – tai žalia mėsa!

Esu labai dėkinga, kad Beata pakvietė mane į svečius. Kad galiu papasakoti apie mažiau mums įprastą, tačiau šunų labai mėgstamą ir jiems sveiką maitinimo būdą. Mažiau įprastą mums Lietuvoje, tačiau sparčiai populiarėjantį Europoje ir Jungtinėse Amerikos valstijose.

Visi žinome, kad šunys kilo iš vilkų. Praėjo daug laiko, bet šuns virškinimo sistema nepasikeitė, koks šuo  bebūtų – čichuachua ar vilkšunis. Jie tebėra išlikę tokie pat plėšrūnai ir trokšta mėsos, kad ir kaip žmonės stengtųsi juos šerti šunų makdonaldu, greituoju maistu. Sausi grūdeliai tikrai patogūs mums – žmonėms, tačiau kažin ar geriausi mūsų mylimam šuniui. Šunys prisitaikę virškinti žalią mėsą, gyvūnų vidaus organus. Vilkai skanaudavo net uogų – netgi augalų buvo jų mitybos racione. Savo evoliucijoje šunys niekada neėdė maisto, pagaminto iš ankštinių kultūrų. Jie neišmoko iki galo suskaldyti baltymų iš, tarkim, sojų, kurios dažnai naudojamos gaminant sausą maistą šunims.

Kaip atsirado šunys mano gyvenime? Mano pirma auklė buvo koli veislės kalytė Lari – ji jau buvo sena ir ligota, negalėjo vaikščioti, tačiau gulėdavo prie mano vežimo ir lodavo, kai aš prabusdavau. Paskui tėvai įsigijo kolį Tobį, o kartu gyvenanti dėdės šeima – dobermaną Larį. Taip visada augau jų kompanijoje. Pirmą šunį savarankiškai įsigijau jau sukūrusi šeimą. Tai samojedė Akira, protingas ir be galo draugiškas šuo. Ji prastai ėsdavo sausą maistą, keisdavau jį vis kitu (pažįstama situacija daugeliui, ar ne?). Paskui įsigijau dar vieną draugę –  japonų akitą Michiko. Michiko ir Akira – mano ir mano vyro vaistai nuo nuovargio, blogos nuotaikos ar streso, mūsų kompanionės ir mūsų linksmintojos. Mėgstamiausias mūsų užsiėmimas – savaitgalį vaikštinėti po parką, stebėti besikeičiančią gamtą. Tada jauti kaip gyvenimas sulėtėja, gali mėgautis akimirka ir ištrūkti iš begalinio miesto tempo, pabūti ir pasidžiaugti kartu.

Neslėpsiu, aš ir pati kažkada šėriau šunis sausu maistu. Nežinojau, kad yra alternatyvų, dariau taip, kaip daro visi. Rinkdavausi sausą maistą, kurio sudėtyje yra daugiausiai mėsos, nes laikiau jį geriausiu. Kol vieną dieną akis man atvėrė viena veisėja, veisianti šunis jau daugelį metų. Ji paklausė: „O kam šerti šunis sausu maistu su kuo daugiau mėsos, jei galima juos šerti tiesiog mėsa?“. Susimąsčiau, juk tikrai, duodama jiems mėsą, žinočiau, kuo juos maitinu, matyčiau, ką dedu kasdien į jų dubenį. Ir galėčiau duoti tik tai, kas jiems reikalinga. Taip pradėjau maistą gaminti pati. Iš pradžių pagal veisėjos receptus, tada palaipsniui domėjausi, skaičiau, kalbėjau su veterinarais ir kūriau jau savus „patiekalus“. Kūriau atsakingai rinkdama produktus, skaičiuodama jų proporcijas maiste, kad maistas būtų pilnavertis ir subalansuotas.

Nepasakysiu, kad būdavo patogu kas šeštadienį važiuoti į turgų, pirkti mėsą, skrandžius, kepenis, širdis, mėsingus kaulus, pridėti kartais ryžių ar daržovių, viską pjaustyti, dalyti dalimis, šaldyti porcijomis – taip paruošdavau ėdalo savaitei. Bet aš norėjau savo šunims geriausio. Tuo netruko susidomėti draugai – jie irgi norėjo teisingai šerti savo šunis, bet pritrūko ryžto ir laiko. Prašymų ratas didėjo, ir aš supratau, kad tai – būtent ta veikla, kuria noriu užsiimti. Neslėpsiu, su nerimu palikau darbą didžiausiame prekybos tinkle, kur dirbau privačių prekių ženklų vadove Baltijos šalims. Bet jaučiausi įgyvendinusi visas savo idėjas bei tikslus tame darbe ir suradusi naują veiklą, kuria tikrai noriu užsiimti. Taip mano gyvenime atsirado „rafus.lt“ ir mano maža įmonėlė, gaminanti natūralų maistą šunims.

Esu natūralios mitybos šalininkė, todėl pasirinkau BARF šėrimo filosofiją – gaminu šunims maistą, kurį jie patys ėstų gyvendami natūralioje aplinkoje, tai – žalia mėsa, subproduktai ir kaulai. Šis maitinimo būdas yra vadinamas BARF – anglų kalbos žodžių Biologically Appropriate Raw Food (biologiškai tinkamas žalias maistas) arba Bones And Raw Food (kaulai ir žalias maistas) trumpinys.

Dabar jaučiuosi geriausiai nei bet kada gyvenime: tai ne tiesiog paprasta veikla, tai veikla, kuria tikiu. Tie, kurie pabando šerti savo šunis natūraliu maistu, nebegrįžta prie senų įpročių. Palaipsniui baigiasi alergijos, ligos, jų dantys tampa balti, blizga kailis, šunims pradeda maloniai kvepėti iš burnos, jie tuštinasi rečiau ir mažiau, nes žalią maistą organizmas įsisavina geriau, o šeimininkams reikia rinkti mažiau krūvelių lauke.

Jeigu susimąstėte, kuo šerti savo šunis, pradžiai siūlau išbandyti vieną patiekalą, kurį pagaminsite labai paprastai.

Natūralus jautienos ir vištienos  patiekalas „Norisi mėsos!“ 

Pusei kilogramo šio patiekalo pagaminti jums reikės:

Jautienos nuopjovos ar faršo – 100 g
Vištienos nuopjovos ar faršo – 225 g
Vištų kakliukų – 100 g
Galvijų inkstų – 35 g
Galvijų kepenų – 15 g
Morkos, obuolio – 25 g
Natūralaus jogurto – 1 šaukštas

Jautienos ir vištienos nuopjovas supjaustykite gabaliukais. Galvijų inkstus ir kepenis susmulkinkite trintuvu. Vaisius su daržovėmis taip pat susmulkinkite trintuvu. Viską sumaišykite ir įmaišykite 1 šaukštą jogurto.
Gausite 500 g puikaus natūralaus maisto šunims. Jūsų šuns maisto norma priklauso nuo jo amžiaus ir svorio, tačiau neužmirškite, kad kiekvienas šuo – unikalus, tad ir jo mitybos poreikiai yra individualūs. Skirtingo amžiaus, aktyvumo ir skirtingos medžiagų apykaitos šunims reikalingo maisto kiekis taip pat skiriasi.  Skaičiuojama, kad suaugusio šuns maisto porcija per dieną turi sudaryti apie 2-3% jo svorio. Porcijos dydį galite reguliuoti atlikdami labai paprastą testą: jei lengvai apčiuopiate šuns šonkaulius ir stuburą – išlaikykite tą patį porcijos dydį. Jei šonkauliai ir stuburas apčiuopiami labai lengvai – porciją šiek tiek padidinkite, ir atvirkščiai. Suaugusį šunį šerti rekomenduojame du kartus per dieną.

Tik neužmirškite – šuns maitinimas žalia mėsa, tai ne tik mėsos padėjimas į dubenėlį. Maistas turi būti pilnavertis ir subalansuotas, racione būtina raumeninė mėsa, subproduktai ir mėsingi kaulai, žuvis, kad šunys gautų visus reikiamus vitaminus ir mikroelementus. Tačiau taip maitindamiesi jie auga ne tik sveiki bet ir be galo laimingi kasdien tuštindami savo dubenėlį su didžiausiu malonumu.