Taigi, dabar be pagyrų, gerbiamoji ponia. Praėjus dviems savaitėms po Baby H gimimo, buvau tokio paties svorio, kokį prisimenu, kai pirmą kartą nuėjau pas gydytoją, būdama hmm… Na, gal kokias 7 savaites nėščia. Oi, tik nepuolam dabar į aikčiojimą. Visų pirma, aš esu normali moteris, ne manekenė, kitaip tariant – net ne liekna moteris, o tokia, kuri turi tuos išsvajotus 5 – 6 kg viršsvorio. Taip taip, tuos, kurie mano KMI stumia į tą labiau raudoną (storulių) pusę. Bet viskas su manim gerai – nėštumo metu aš nevalgiau „už tris“, be to, buvau aktyvi ir rašiau savo „Lengva kasdienybė: viskas suskaičiuota“, tai kaip ir laikiau save truputį. Ne tai, kad suveržtu diržu, ne – valgiau viską, ką norėjau, ir buvau labai pamėgus pasimėgauti saldainiais šokoladiniais ir šokoladu dažniau nei reikia, ir kruasanais, ir bandelėmis, ir viskuo viskuo, ko norėjau, bet nerijau. Aš jau turėjau tų papildomų kilogramų, todėl mano organizmas nepuolė, kaip išbadėjęs, ir neužsimetė 20 ar 30 kg, kas dažnai būna lieknoms moterims nėštumo metu. Tai čia nesigiriu, o aiškinu priežastis. Paskui gimė vaikas ir jau iš ligoninės grįžau su kokiais 2 likusiais prieaugio kilogramais (aišku, kad pasisvėriau kitą dieną grižus), o paskui jau jų nebeliko.

Aš čia džiaugiuosi, bet nėra ko džiaugtis, nes ko nepriaugai per nėštumą, pasiimsi per maitinimą, sako liaudies išmintis, ar tikrai??? Čia ne aš sugalvojau, bet viešpatėliau, na, niekada gyvenime nenorėjau taip ryti visokių greitų angliavandenių! Nebegaliu gyventi be košės, kojos linksta nuo duonos ir bandelių, ir kas vakarą traukiu kokį saldainį. O dar kai čia mane tiesiog per vieną dieną uždovanojo tortais ir bankuchenais… Tai tikrai išsigandau.

Tortą gavau iš Agnės Bruzgės (na ką, pakartočiau aš ir dabar vėl tą tortą…) O mieloji Jolanta, kurios šakočiai yra… Na, tiesiog, jie turėtų būti uždrausti, nes jie yra nelegalūs – tokie skanūs. Minkšti ir apskritai, turi man tokią galią, kad aš kai pradedu laužyti, tai tikrai negaliu sustot to šakočio kapoti. Manau, reikėtų man kokios nors terapijos ar kažkokio tai gydymo, nes na, šakės tie šakočiai. Tai visa laimė, kad jis buvo na toks, ne mažo vaiko dydžio, o pusiau normalus, tai pasidalinau su sese ir ne visas jis nuėjo man ant klubų… Bet nepadoriai skanus, tikrai.

O dabar toliau apie tortus. Štai, prašau, iliustracinė nuotrauka iš mūsų šeimos Velykų, kuri parodo, kokie užkietėję kepėjai mes, lietuviai, esame. Ir tai yra NUOSTABU, ir na gal mano šeima irgi yra iš neeilinių, nes visi moka pasidaryt tortą.

Taigi, mūsų buvo dešimt suaugusiųjų ir šeši tortai. Taip taip, jūs skaitote teisingai. Mano vyras pakraupęs buvo jau tada, kai mes su Izabele kepėm savo tortus, ir ne tik, kad kraupo, bet ir pyko. KAM REIKIA TŲ TORTŲ? KAMMMM????

Žodžiu, buvo taip: aš iškepiau vieną labai fainą varškės tortą…Tada Izabelė iškepė savarankiškai nerealų nerealiausią šokoladinį tortą su šokoladiniu glaistu ir šokoladiniu kremu (mamytės konsultacija). Mano sesė taip pat darė tortą ir pusę jo atsivežė, o dar vieną gavo iš savo Panevėžyje gyvenančios anytos. Penktasis tortas buvo sesės vyro Andriaus gamintas ir dar vieną lauktuvių atsivežė mano teta Narciza… Tokia sakyčiau, tortų karalystė. Nesuvalgėme, aišku, visų iškart, išsidalinome.

Bet man potraukis tiems dalykams dabar yra tikrai padidintas, tai žinote, ką darau? Aišku, nekovoju ir suvalgau – ir duonos, ir saldainį, bet nepiktnaudžiauju! Oi, ir dar atsirado nerelus potraukis VARŠKEI. Ne ne, ne spurgoms (nors jos irgi yra gerai), bet tiesiog paprastai varškei. Tai non stop kepu apkepus (padariau keletą gerų atradimų, tai vėliau pasidalinsiu)

O šiaip, pusryčiams valgau tokią viskuo turtingą košę, kuria verdu su bananais ir saulėgrąžomis, ir „Pusryčių šluotos“ beriu (šluota yra toks mišinys iš mano naujosios knygos „Lengva kasdienybė: viskas suskaičiuota“. Kitaip tariant, maisto skaidulų ten daug: kanapės, linų sėmenys, avižų sėlenos) gausiai, ir dar granolos užberiu, ir paskui dar sėmenų ir visokių sėklų ir t.t..

O varškę miksuoju taip: varškė + jogurtas + džiovinti vaisiai ir dar granolos įdedu. Žodžiu, negirk dienos be vakaro. Jei nepriaugai svorio augindama vaiką pilve, tai galėsi atsigriebti maitindama… Ha ha ha, arba kaip viena mano draugė sako, kad kai maitino, taip įprato valgyti bandeles, kad neatsikratė to įpročio iki šiol, nors praėjo jau šešeri metai, ha ha ha ha… Va taip. Tokios perspektyvos. Tai man dabar įdomu, jei kas turite patirties, kaip jums buvo?????

Oi, kaip man patinka rašyti apie tokius dalykus, ojojojoj. Esu susirašiusi visą puslapį skirtingų temų, bet šiaip mano blogas tik truputį dabar pasikeis (nes tokios gyvenimo aplinkybės), o geriausias, mano nuomone,  tinklaraštis apie motinystę ir visus tuos reikalus yra mamyste.lt.  Jei ieškote kokios mamiškos info – ten rasite daug ir geros. O aš einu sumontuosiu video, nusifilmavau tokį, kaip aš tą košę darau… Savo firminę…