Sveiki, aš esu Donorinio Motinos Pieno Santaros klinikose ambasadorė, man net pavyko būti donore, įsivaizduojat? Tai yra tiesiog pasiekimas ir dalykas, kuriuo didžiuojuos LABAI. Na, nedaug ten to pieno nuvežiau, bet mamos, kurios maitino savo vaikus, žino, kokios aukso vertės yra tas pienas – kiekvienas lašas yra svarbus. Todėl visos tos moterys, kurios per metus prisidėjo savo gyvybės eleksyru prie Pieno Banko Veiklos, yra vertos pagyrimo ir padėkos.

Žinot, kada gyventi gera? Tada, kai žinai, kad tu esi ne vienas. Tada, kai tu turi tą palaikymo ratą aplink save. Man daug maloniau gyventi, kai žinau, kad aplink yra daug žmonių, kurie linkę suprasti, padėti ir palaikyti vienas kitą, o ne vertinti ar ignoruoti. Tai, kad mes Lietuvoje turime tokį banką, visų pirma, neša ženklią ekonominę naudą, nes, tiesiog, visi kūdikiai, kurie būna Santaros klinikoje, pasveiksta greičiau arba nesuserga dar labiau. Todėl galime sakyti, kad valstybė sutaupo. Bet dar svarbiau, kad mes gyvename visuomenėje, kuri yra sąmoninga, joje gyvenantys žmonės rūpinasi vieni kitais ir jei turi kažką gero – jie linkę tuo pasidalinti. Va, štai taip.

Pieno bankas yra grynas gėris. Gėris vaikams ir gėris mamoms, nes jos taip gali pajusti vienybę, bendruomeniškumą. Laimė yra ne imti, laimė yra dalintis. Taigi, jei nesate girdėję apie pieno banką, išgirskite  – jis toks yra, veikia jau daugiau nei metus ir jūs galite tapti jo donore.

Nesuskaičiuoju, kiek nuotraukų esu pasidariusi sau atsiminimui maitindama Hariuką. Bet vis galvojau, kad reikėtų įdėti į tinklus, taip paprominti žindymą. Bet neišdrįsau, nei karto. Ne dėl to, kad būčiau labai bailė ar labai bijočiau parodyti savo, paprastai šnekant, papus, bet dėl to, kad man svarbiausias dalykas gyvenime yra mano gera vidinė pusiausvyra, o kiekvienas pernelyg ribinis išstojimas gali suėsti nemažai sveikatos. Kai prasideda visoks facebukinis  puolimas, lojimas ir auklėjimas apie vieną ar kitą dalyką, ne visiems pasiseka, kad kaip nuo žąsies vanduo nubėgtų… Todėl aš kartais vengiu, na, dažniausiai vengiu, nes labai myliu ir saugau save. Visada savęs paklausiu, ar man tikrai reikia?

(čia pertraukėlė Kalėdinio žurnalo fotosesijos, kur ir Hariukas buvo ir gražiai visaip pozavo kaip nykštukas, fotografavome, Vaikų Fotostudijoje pas nuostabią fotografę Jūrate, iš ten beje ir pirmoji Hariuko nuotrauka ) o aš pusiau nuoga, nes suknelės nėra tinkamiausi rūbai žindymui)

Aš džiaugiuosi, kad man sekėsi maitinti savo vaikus pačiai. Tiesa, pasakysiu taip – su kiekvienu vaiku vis geriau ir vis ilgiau. Bet vis tik aš niekada netapsiu žindymo konsultante ir visada žinojau, kad nei vieno vaiko nemaitinsiu ilgiau nei metus. Kodėl, nežinau. Tiesiog, su Izabele atsitiko natūraliai, nes aš gal per daug laksčiau (nors nedirbau, bet šiaip). Ji labai greitai priprato prie butelio ir nebenorėjo vargti su tuo mamos pieno centru, prie kurio tenka truputį paplušėti…Vis gi ten ne tokia pieno upė, kokia bėga iš butelioko, ha ha. Puikiai atsimenu, kad buvau truputį nelaiminga, kai ji tiesiog atsisakė imti krūtį  ir viskas baigėsi.  Aš visada maniau ir manau, ir tai, beje, patvirtina ir mokslas bei rimti tyrimai, kad motinos emocinė būsena yra tiesiogiai svarbi vaiko emocinei būsenai ir vystymuisi. Taip pat aš visada norėjau, kad mano vaikai mokėtų gerti iš butelio, todėl nuo kokių keturių – šešių savaičių pradėdavau naudoti pieno pompą ir leisti Tomui pasireikšti vakarinių maitinimų metu. Mama irgi yra žmogus. Nors būti savo kūdikio įkaitu yra labai malonu, bet taip pat svarbu ir išsimiegoti, ir galėti išeiti iš namų nors keletui valandų ne tik grožio procedūroms, susitikimams su draugėmis ar kultūrai, bet ir tiesiog, šiaip sau. Todėl mano vaikai mokėjo gerti iš butelio. Ai, tiesa, buvo vienas kartas, kai Tomas man paskambino panikoje, o Jurgis buvo kokių keturių mėnesių ir atidaręs kakarynę atsisakė gerti iš buteliuko. Tą kartą buvo rugpjūtis, o aš sėdėjau su draugėmis lauko kavinėje Notting Hille. Tokias akimirkas atsimeni visam gyvenimui, nes į tave trenkia žaibas ir tu, kaip pasakoj, suakmenėji: mano vaikas nelaimingas, mano vaikas alkanas. Pasijauti labai, labai baisiai ir turi varyti namo… Jurgis, beje, mano pieno centru buvo labiau susižavėjęs ir maitinau jį iki kokių dešimties mėnesių. Paskui taip ryškiai atsimenu tą jausmą, kai nustojau.  Atrodė, lyg pasikeičiau, lyg mano kūnas tapo kažkoks kitoks – aš vėl tapau moterimi, ne tik mama. Tapau sau kažkokia kitokia ir pajutau, tikrai pajutau, tarsi kokį vidinį palengvėjimą. Baigėsi sakinys, padėjau tašką. Vėl grįžau į save.

(čia mes su Hariuku Kalėdinio žurnalo fotosesijoje)

Su Hariuku iš viso viskas buvo kaip sviestu patepta, lengva ir paprasta, jis net ir per naktį pradėjo miegoti tik mano pienu maitinamas. Aš turiu įtarimą, kad gaminu gana riebų pieną, ha ha, kaip kokia Jersio salų karvulė (tos pasižymi riebiu pienu).  Man buvo LABAI malonu, gera ir paprasta jį maitinti. Negalėčiau sugalvoti paprastesnio būdo maitinti savo vaiką, nes esi laisva ir gali visur su juo varyti, viską daryt ir visada turi jam ką pasiūlyti. Na, tiesa, buvo gal du kartai, kai dėl nepaaiškinamų priežasčių jis nenorėjo papulių. Gal buvo ne nuotaikoj, ha ha ha.

Paskui vėl viskas atsitiko kaip atsitiko – man reikėjo daugiau laiko darbuose. Pradžioje atvykdavo į filmavimus pasimaitinti, o paskui Tomas jam paslaugiai mišinį ėmė siūlyti. Ir tas susidomėjimas mamos pieno centru po truputį mažėjo. Man nebuvo taip paprasta, nes man labai patiko Hariuką maitinti. Tas intymumas tarp tavęs ir kūdikio, ir tas patogumas… Žodžiu, man nesinorėjo kažkaip taip bac ir baigti. Bet po poros mėnesių tai atėjo natūraliai, nes apetitas jau buvo didesnis ir vien tik mano pieno neužtekdavo. Ir šiaip, atėjo laikas ir viskas baigėsi, be dramų, paprastai, natūraliai. Hariukui buvo likę mėnuo su trupučiu iki vieneto.

Galima daug apie tai kalbėti, bet aš norėjau pasakyti vieną svarbų dalyką: taip, mes žinome, kad žindymas yra stebuklas ir mamos pienas geriausias maistas. Tai geriausia pradžia kūdikiui dėl daugelio dalykų – sveikata, imunitetas ir panašiai. Bet yra pilna moterų ir vaikų, kuriems ne taip paprastai viskas einasi. Yra vaikų, kurie gimsta gerokai per anksti ar suserga, o ir ne visoms patinka arba pavyksta pagaminti pieno upes.  Kai kurios su ašaromis ir skausmais bando, o joms vis tik neišeina. Vaikas alkanas, mama nelaiminga – visi baisiame strese. Todėl mamos, kurios maitinote ir maitinate ilgai, ir tos mamos, kurios negalėjote ar nenorėjote, jūs nesate blogesnės mamos, nes mama ir jos gebėjimas sukurti naują gyvybę jau savaime yra stebuklas,  pasiekimas ir didelis darbas.

Todėl chill, viskas gerai – tu esi pati geriausia mama, nors maitinai tik du mėnesius, o gal tik tris savaites… Taip, mamos pienas yra geriausias pienas kūdikiui, bet ne vienintelis. Palaikykite viena kitą, palaikykite donorinio pieno banko veiklą arba, kaip sakė mano viena draugė: „Kai tampi mama, tai ta mamystė tampa kažkokia tinklinė, nes tau rūpi ne tik savo, o visi vaikai…”.