Kol aš  iki ausų sulindus į visokius dalykus, tegul blogas nesėdi tuščias ir dykas, šiandien siūlau savo mylimos puseserės Rositos kurią likimas (arba vyro darbas) nubloškė į Vašingtoną JAV. Ji jau kuris laikas rašo puikų blogą, o dabar paprašiau ką nors parašyti ir mano blogui, taigi jos įspūdžiai apie maistą JAV  ir dar  tradicinė ir gardi alaus ir dešrelių sriuba, kas gali būti geriau rudeniui įsibėgėjant?? Skanaus skaitymo. Beata užsičiaupia –kalba/rašo Rosita:

Man rytais prieš akis iškyla grūmojantis Beatos pirštas, mat ji jau kokį gerą mėnesį mane verbuoja ir liepia visaip kaip aprašyt taip visų mylimą (?) Ameriką ir amerikiečių  gyvenimo, gaminimo  irgi valgymo būdą gadynės.  Iki tikros amerikietės, perkandusios  jų ‘komplikuotą’ gyvenimo logiką, man dar toli, tai aš tik taip – šakėmis ant vandens pro paviršių…

Sekdama pirmosios svetės Ritos pėdomis, turėčiau pradėt nuo Beatos pašlovinimo apie tai, kad ir aš gaminu tik Beatos dėka ir kad jau baigiu išgamint visus receptus iš knygos, kad mano namų rūsyje puikuojasi šimtai vakuotų pipirų ir slyvų, o suraityt blynus savaitgaliui – man juokų darbas. Deja. Deja. Teisybės dėlei, aišku, reikia pasakyt, kad kadais, senais, dar beveik tarybiniais, laikais kai Beata dar nebuvo virtuvės metraštininkė ir gal net nežinojo kas yra topinambai, tai aš ir Odeta jai gaminom plaktas grietinėles ir želė gimtadieniams, o ji jau tada imdavosi svarbaus nurodinėtojos vaidmens ir visaip kaip mūsų želė dekoravimo įgūdžius peikė, o pati tik prie sriubų, cepelinų ir kugelių, kepamų prašmatniam elektriniame grilije, pirma stojo.  Jau  tada mes su Odeta buvom darbo arkliai, o vas štai Beata nuo mažumės buvo sutverta dideliems darbams dirbti, pvz. kepti ant butelio pamautą ir obuoliais įdarytą vištą arba valgyti ‘Mešką Šiaurėje’. Tai tokių grietinėlėmis nukrautų gimtadienių  dėka  Beata išaugo į  žuranlistę -virėją, aš išaugau į keliautojas, o Odeta išaugo į bankininkes, bet čia jau visai kita istorija.

Dabas aš gyvenu Vašingtone – Amerikos sostinėje, kur visi dirba nine to five, kaklus puošia perlų karoliais, pietums valgo salotas, vakarienes atiduoda priešams, profilaktiškai paprotestuoja prieš gyvenimą  ir visaip kaip apsimeta labai kultūringais ir globaliais.  Visai nepalyginsi su Teksaso Dalasu, kur anksčiau gyvenau, ir kur kaubojiškais batais ir skrybelėms prisidengę nuo saulės, visi  teksasiečiai kemša barbekiu mėsas, kukurūzų duoną ir konservuotas barbekiu pupeles.  Vašingtonas, matote, labai emancipuotas miestas, kur daugumai pietūs atstoja puodelis Starbucks.

Nenusižengdami stereotipams, pažymėkime, kad maisto rinką Amerikoje, nepaslaptis, yra  užkariavę meksikiečiai ir greito maisto gamintojai. Taip, parduotuvėse didžiausią asortimento dalį užima šaldyto maisto skyriai su taip vadinamom TV Dinners, nuo kurių įvairovės akys raibsta; taip, daugumoje restoranų patiekalų ir  gėrimų porcijos sveria maždaug tiek kiek tu pats; taip, jie nežino kam išvis naudojamas gazuotas mineralinis, bet ar ir gerbiami lietuviai picos kečupu nepuoša? Kas be nuodėmės, meskite į mane akmenį. Vienok kai pagalvoji, kad ir kaip juos mylėtume/peiktume, amerikiečiai yra užsiėmę patogumo vergai.  O kaip kitaip kai net geriausiam darbe duodama savaitė motinystės atostogų. Bet netiesa tatai yra faktas, kad jie nieko kito apart McDonald‘o nevalgo.  Madingi, laibi ir netinginiai kaip ir visur, valgo ekologiškai, eina i turgelius ir restoranus, kur už 30 pinigų gauna vieną salotos lapą, gamina namie ir į svečius kviečia kolegas. Mažiau madingi tenkinasi fajitom, mėsainiais ir picom, bet absoliučiai visi dėl didesnės nuolaidos lengva ranka nuvažiuos 30 kilometrų į šoną. Žodžiu,  viskas kaip ir visur, nuo nuobodulio niekur nepabėgsi.

Manantiems, kad  Europoj maisto rinką užgrobę indiški curry, kiniečių ir tailandiečių sweet and sour chicken bei  itališka pasta, turiu pasakyt  – ir čia panašiai, tik ‘užkariautojai’ iš kitos pusės atėję ir gal labiau adaptavęsi, nes amerikeičiai nelabai mėgsta naujoves ir kulinarinį avangardą. Pirmoje kasdienio jų maisto piramidės vietoje, aišku, karaliauja ta taip vadinama ‘amerikietiška’ virtuvė – mėsainiai, sūrainiai, dešrainiai, picos, bulvės, kepsniai, greiti sumuštiniai ir suvožtiniai. Žodžiu, viskas kas greita, patogu ir nereikalauja papildomo triūso. Antroje vietoje – meksikietiška virtuvė. Po meksikietišką restoraną čia yra beveik kiekvienoj gatvėj,nepriklausomai nuo valstijos. Kainos svyruoja nuo čeburekinės iki  Santa Maria Del Sur lygio, interjere dominuoja ‘autentika’ ir ‘eklektika’ ir niekam nesvarbu, kad tikras meksikietis tokių adaptuotų tacos ar flautas versijų gal savo gyvenime nėra matęs. Tačiau štai  guacamole (žr. Beatos knygos 202 psl.)  arba nachos (gausiai kuo šlykštesniu sūriu ir aštriu padažu apibarstyti bei  juodmis alyvuogėmis  papuošti tortilijų traškučiai) čia jau seniai tapo bendriniu užkandžiu sporto rungtynių metu.  Po to eina  visokie makaronai, pastos, lazanijos ir kiti itališki išmislai. Tada – kinietiški/vietnamietiški/tailandietiški pasityčiojimai iš tautinės virtuvės ir tada eilė ateina visai kitai bernelių užeigai. Kaip antai čia, Vašingtone, lietuvio įkurtam Russia House ir German Beer Garden;  visokiems Beno Čili bliūdams ir panašaus pobūdžio ‘autentikai’. Vašingtone nemažą rinkos dalį užėmusi ir Etiopijos, Puerto Riko, El Salvadoro virtuvė, nes mieste daug imigrantų iš tų šalių, o štai Dalase tokio dalyko niekas nežinojo ir ten labiausiai tarptautinis virtuvės šedevras buvo indiška atmosfera prisidengusi Cosmic Cafe (suprask: Balti Drambliai).

Dar reikia pasakyt, kad nors ir gyvenu tokiam  maisto prasme gal ir ne pačiam išskirtiniausiame mieste, bet šalia turi tikrą, kaip ne kartą jis buvo pavadintas, amerikietį – tokį, kuris užaugęs  Amerikos alaus sostinėje (amerikoniškiau jau vargu ar būna, panasiai kaip Lietuvoj jei esi užaugęs su cepelinu rankoj), kur kiekvienuose doruose namuose nosį kutena bratwurst ir kielbasos, troškintų kopūstų, sūrio, bulvių mišrainės ir alaus kvapai. Nenuostabu, kad tas mano amerikietis naktimis sapnuoja cepelinus.

Tačiau ne veltui gi ji, Amerika,  –  tautų katilų vadinama. Čia gali rasti visko, kartais tik reikia gerai ir atkakliai ieškoti. Gerb. amerikiečiai, mano nuomone, neturi tokio išūgdyto pasisidžiavimo savo  nacionaline virtuve kaip lietuviai cepelinais, todėl ir tradicinio recepto čia nera. Vienas dalykas, kuris vasaros vakarais sujungia Ameriką bendram unisonui yra grilis. Be kepsninėje keptos vištienos ar steiko, dešrainio ar mėsainio bei vaisių salotų čia neįsivaizduojamas joks padoresnis susirinkimas, šeimos ratelis ar vestuvė. Turėti savo signature recipe yra kone garbės reikalas, bet jei svečius pirmą kartą nusivesit į kinų restoraną, niekam nebus širdies smūgio, skirtingai nei Lietuvoj, kur be celepinų dar joks svečias namo negrįžo. O kalbant apie nacionalinius/valstijinius patiekalus, tai čia jau jokio unisono.  Teksasiečiams tai Teksaso BBQ; kitiems pietiečiams  – kreolų maistas, gimęs Naująjąme Orleane. Tretiems tai spring-rolls, kurie, beje, buvo sugalvoti visai ne Kinijoj, o Kalifornijoje. Niujorkiečiams tai plonapadė pica; Čikagoje visi pamišę dėl storapadės, taip vadinamos deep-dish picos. O kas Vašingtone?   Šalia esančiame  Merilende visi rikuojasi prie krabų, o tai kas Vašingtone? Populiariausi mieste, turbūt, du restoranai – Ben’s Chili Bowl, kuris, išgyvenęs karą ir marą, mieste veikia dar nuo šešiasdešimtųjų ir  naujausias miesto traukos centras – Georgetown Cupcake, kur žmonės eilėse stovi valandom. Bet ko tik nepadarytum dėl gero cupcake…

O kad pabaiga nebūtų tokia visai netinkamai jokia, receptas, kad negalvotumėt, kad aš tik želė moku gaminti.  Kai mano uošvis pirmą kartą lankėsi Lietuvoj, kaip savo valstijos reprezentaciją atvežė laukinių ryžių ir sūrio, bet apie laukinius ryžius šiandien nepasakosiu,  geriau pamokinsiu kaip pasigaminti tradicinę (bent jau knygose) Midwest sriubą, kuri ypač mėgstama turėtų būt kiek drūtesnių, tikrų lietuviškų vyrukų tarpe ir apie kurią greičiausiai tik koks kas dvidešimtaštuntas vietinis yra girdėjęs.