Oi, kas per temos platumas, kaip prūdą samčiu išsemti, net nežinau, nuo kurios dalies pradėti. Aš kadangi jau vienuolika metų esu mama, ir didžiąją to laiko dalį gyvenau tarp dviejų šalių – Anglijos ir Lietuvos, šia tema tikrai galėčiau pasisakyti. Jei laukiatės ar susilaukėte, labai rekomenduoju paskaityti vasaros žurnale „Beatos virtuvė“ apie mano draugus – Simona ir Doug’ą ir jų mažąją Vėją, kuri vos metų su trupučiu jau spėjo apskristi aplink pasaulį. Ir nors jie savo bazine startine vieta laiko Lietuvą, bet visą laiką tai ten, tai šen, ir nuolat mano ir savo draugų feisbuko sienas tapetuoja gražiausiomis nuotraukomis iš visokiausių pasaulio kampelių. Aha, žinau, visi turim tokių draugų, kuriems tyliai kamputyje pavydim…Tai aš trumpai apie keliones su vaikais.

Kelionei reikia dokumento.

Pirmas pasas. Puikiausiai atsimenu, kai Izabelei gaminome pasą, nes kai jai buvo kokie trys mėnesiai, jau dūmėme į Lietuvą. Tai ją tada fotkino fotoateljė ant tokios pagalvės. Va tokia gražuolė dideliais plaukais ji buvo.

Haris, kaip ir priklauso, pirmiausiai pasidarė lietuvišką pasą. Tai viskas labai paprasta – nusineši kūdikį, tada jį palaikai taip, kad rankų nesimatytų, o linksmoji pasų gamybos teta išsitraukia tokį spec. ginklą – žaislą, kuris, pasirodo, yra iš Disneyland’o Paryžiuje atvežtas. „Oi, taip labai jį saugome, tik vieną teturime”, – sakė man. Tai va, ten paspaudi mygtuką ir burtų lazdelėje pradeda suktis žvaigždutės. Kūdikis – opa, ir žiuri į jas, teta tada bakst ir nufotografuoja, po savaitės ar mėnesio ateini ir gauni pasą, o tada jau pirmyn…

Keliauti su kūdikiais geriausia su pagalba

Aš su vaikais, kai jie buvo mažiukai, visada skrisdavau su kuom nors. Vienai, žinoma, įmanoma, bet kažkaip nesmagu. Ypač, kai skrendi maršrutu iš Londono, kur Wizz ir Ryanair, aišku, greitas servisas ir t.t., bet nėra malonus tas stovėjimas ant laiptų ir ėjimas per lauką, ir dar baisiau – labai prastas Lutono oro uostas, kur visada reikia stovėti begalinėje eilėje prie pasų kontrolės. Gaila, kad nėra kito pasirinkimo, tai skristi ne vienai visada yra daug geriau, jei vaikas yra kūdikiško amžiaus, kai pats nesėdi ir t.t., tai čia iki kokių septynių mėnesių. Anksčiau skrisdavau su šeima arba aukle Nijole, o dabar jau ir vyresni vaikai padeda. Izabelė buvo nuostabi pagalbininkė.

Klykiantis kūdikis ir lėktuvas

Tiems, kurie atsisuka į verkianti kūdikį, man visada švelniai tariant norisi trinktelėti. Ir labai užjaučiu mamas, kurios keliauja su verkiančiais vaikais. Bet esu mačiusi ir tokių padugnių mamų, kurios rėkia ant savo visai dar mažučių vaikučių – „nutilk!!!“ ir panašiai, čia yra dugnas, apie dugną nekalbėkime. Aišku, kad kūdikis turi teisę verkti lėktuve, nes jam nebūtinai ten yra patogu. Dabar mūsų skrydyje Hariukas verkė daug daugiau nei įprastai, nes šiaip tai, nėra didelis dramatizatorius. Verkia dažniausiai tik iš nuovargio ar alkio… Kadangi užmigti pripratęs ne ant rankų, o gulėdamas pats savarankiškai, tai lėktuve būti ant rankų nevisad patiko, nes savo skanųjį pirštuką nelabai patogu pasiimti į burną, bet kažkaip susitvarkėme, ir aš turėjau pasiruoštą butelį savo pieno. Nes nors ir maitinu pati 100 proc., bet lėktuve ne visada tai yra patogu ir paprasta. Tai galima kombinuoti: ar krūtis, ar buteliukas, atsižvelgiant į situaciją.

Amunicija

Nešynė. Vienas svarbiausių dalykų keliaujant su kūdikiu vis tik yra nešioklė. Nes eiti ilgais koridoriais iki vežimo, o paskui stovėti valandą prie pasų kontrolės nėra taip jau lengva. Čia Lutono oro uosto bajeriai, kai skrendi su Wizz airu. Ir ten jums ne kaip prabangiajame Vilniaus oro uoste, kur yra atskira eilė šeimoms su kūdikiais, ten visi stovi – ir su su dviem, ir su trim vaikais toje pačioje eilėje. Neveltui Lutonas kažkada buvo išrinktas blogiausiu UK oro uostu, nes jis tikrai yra blogiausias, bet kai nėra pasirinkimo, tai skrendi ten, kur greičiau pasieksi savo kelionės tikslą. Tai jei norite pakritikuoti Vilniaus oro uostą, tai pirma nuskriskit į Lutoną… Čia nuotrauka, aišku, ne iš ten…

Maistas

Jau sakiau, bet jo reikia, ypač kūdikiui, ir buteliukas yra kartais paprasčiau. Jau rašiau apie tai aukščiau. Aš turėjau jų net du, dėl viso pikto, pilnus mano pieno. Kai kūdikis didesnis, tai vis tiek maisto reikia, nes jis kartais būna ir pramoga.

Pramogos

Kūdikiams jų nereikia, bet augesniems privaloma. Aš visada skraidydavau su visokiais žaidimais, o vėliau jau ir ipad’ais, ir būtinai su ausinėmis, nes taip yra pagarbu elgtis… Man atrodo, labai nemandagu ir prasčiokiška, kai vaikams yra visu garsu rodomi filmai per ipadus ir telefonus lėktuvuose. Jei negerbi kitų, tai ir pats pagarbos nesulauksi.

Geras nusiteikimas

Svarbiausias dalykas, nes jei galvosite, kad visi priešai, visi nemandagūs, visi stumdosi ir viskas yra sunku, ir sudėtinga, tai taip ir bus. Žiūrėti į viską reikia lengvai ir teigiamai, tada viskas eisis tikrai paprastai. Aš Hariukui į ausytę tyliai dainavau „aaa, pupa…“ ir viskas ėjosi puikiai.

Tai tiek šiam kartui, nors čia galėčiau rašyti ir rašyti šia tema, o kam dar reikia gerų patrarimų, tai jau sakiau – paskaitykite apie Simonos, Doug’o ir Vėjos šeimą – keliauninkę.