Prieš kelias dienas paklausiau savo bendruomenės, kas jiems yra brangiausia per Kūčias. Atsakymai buvo labai skirtingi, bet kartu – stebėtinai vienodi. Kūčios yra apie tradicinius patiekalus, apie tai, kas bvuvo mūsų vaikystėje, bet labiausiai jos yra apie  apie susitikimą.

Aišku, ir apie dvylika patiekalų. Bet tikrai ne apie tai, ar viskas padaryta „teisingai“.
O labiausiai – apie buvimą kartu.

Beveik kiekviename atsakyme kartojosi tie patys žodžiai: šeima, visi kartu, seneliai, vaikai, ramybė. Kažkas rašė apie plotkelės laužimą žiūrint vieni kitiems į akis. Kažkas – apie močiutės žodį prieš vakarienę. Kažkas – apie maldą, mišias, tylą. Kažkas – apie paprastą, atpažįstamą maistą, kuris kvepia vaikyste.

Ir staiga supranti – Kūčios Lietuvoje gyvos. Ne todėl, kad „taip reikia“, o todėl, kad žmonėms jų reikia.

Kūčios nėra tobulumo šventė

Man atrodo labai svarbu tai pasakyti garsiai: Kūčios nėra apie idealią formą. Jos niekada tokios nebuvo.

Jos yra apie lėtumą.
Apie sustojimą.
Apie vieną vakarą metuose, kai leidžiame sau nebevykti, o būti.

Kai po staltiese dedamas šienas – ne dėl tradicijos varnelės, o dėl prasmės. Kai balta staltiesė simbolizuoja ne švarą, o naują pradžią. Kai tuščia lėkštė ant stalo primena apie tuos, kurių nebėra, ir apie tai, kad esame didesnės istorijos dalis.

Labai daug žmonių rašė apie ruošimosi procesą. Apie visą dieną, praleistą kartu gaminant, tvarkantis, dalijantis darbais. Apie tai, kaip vaikai dalyvauja, kaip mokomasi iš mamos ar močiutės, kaip perduodami ne receptai, o buvumas kartu – tai ryšys. Tai yra tikroji tradicijos galia.

Tradicijos nėra sustingusios

Man labai patiko tie atsakymai, kuriuose žmonės rašė: „tradicijos pasikeitė, bet kuriame savas“. Manau, labai svarbu ir jas kurti, nes ne visi turi senelius, ne visų atsiminimuose yra tos senovinės Kūčios, bet mes galime kurti ir pasimokant vieni iš kitų. Ir savo Kalėdų knygą aš rašiau ir kūriau tam ir todėl, kad tradiciniai receptai butų išsaugoti, prisiminti ir NAUDOJAMI. 

Nes Tradicijos nėra tam, kad varžytų. Jos tam, kad jungtų.

Jei šeima keičiasi – keičiasi ir Kūčios. Jei prie stalo sėda mažiau žmonių – jos tampa tylesnės. Jei daugiau – triukšmingesnės. Jei kažkam svarbiau mišios, o kažkam – ilgi pokalbiai virtuvėje, abi šios formos yra teisingos.

Svarbu ne kopijuoti, o perduoti esmę. O esmė, sprendžiant iš jūsų atsakymų, yra labai aiški: ryšys.

Kodėl šiandien ypač svarbu saugoti Kūčias?

Gyvename laike, kai visko per daug. Informacijos, triukšmo, lūkesčių, reikalavimų. Ir tuo pačiu – labai trūksta tylos, paprastumo, buvimo kartu be telefono rankoje.

Kūčios yra vienas iš nedaugelio vakarų metuose, kuris pats savaime kviečia sustoti. Ne paskubomis pavalgyti, o susėsti. Ne prabėgti, o pabūti.

Man atrodo, kad šiandien jas verta saugoti ypač švelniai. Ne kaip „teisingą scenarijų“, o kaip gyvą susitarimą šeimoje: bent vieną vakarą metuose būti kartu iš tikrųjų.

Puoselėkime Kūčias.
Savais žodžiais.
Savais patiekalais.
Savais vaikais prie stalo.

Nes kol turime šį vakarą, turime ir ryšį su savo praeitimi, su savo senoliais, su savo istorija. 

Juk aguonpienis ir plotkelė yra vieną kartą metuose….

Jei vis dar dairotės 12ojo patiekalo savo šeimos stalui, galbūt įkvėps kažkuris iš šių patikrintų receptų:

1. Karpio kotletukai. Jei gaminsite be grybų, valgys ir vaikai.
2. Mano sesės Odetos mėsgtamiausi – virtinukai su aguonomis.
3. Žinoma – silkė. Bent trimis būdais, ha ha ha. Gal šio dar nebandėte?
4. Patogūs ragauti kąsneliai.
5. Ir – nemėgstantiems silkės ar norintiems papildyti tradicijas.