Esu ištekėjusi už anglo, kuris mėgsta lietuviškus balandėlius ir naminę burokėlių sriubą. Mano ir pavardė užsienietiška, tai savaime suprantama, kad šimtus kartų turėjau atsakyti į klausimą So what‘s Lithuanian cooking like? Todėl knyga apie lietuvišką virtuvę anglų kalba visuomet buvo tik laiko klausimas.

Tik pasakysiu atvirai ir aiškiai: niekada neturėjau jokių tarptautinių ambicijų ir noro užkariauti pasaulį. Pasaulyje išleidžiama TIEK ir TIEK fantastiškų kulinarinių knygų, bet aš visada turėjau pasakoti ir pasakoti savo šeimai ir visiems savo tarptautiniams draugams, kokia gi ta virtuvė, kuria mes didžiuojamės, ką mėgstam labiausiai, su kuo užaugome.

Tai ši knyga – Taste Lithuania – tiesiog laukė savo eilės, ir laiko. Man ji kaip taškas pradėto sakinio gale, kaip koks išrišimas ir išpažintis – žodžiu, beveik atlaidai. Šia knyga norėjau parodyti, kokia graži yra Lietuva, kokia ji skani, ir kaip gera prisiminti vaikystėje valgytą maistą.

Tai nėra koks nors kelionių gidas su rekomendacijomis, ir tai nėra improvizacijos lietuviškų ingredientų tema. Čia nėra starkio su krapų aliejumi, ruginių canolli su spanguolių putėsiais ar kadagiais rūkytos anties krūtinėlės. Lietuviškų patiekalų knygoje nugulė balandėliai, kotletukai, varškėčiai, žagarėliai, medaus tortas, šaltibarščiai, žirniai su spirgučiais ir, žinoma, CEPELINAI.

Šitoje knygoje nieko neišradinėjau, neimprovizavau ir nemoderninau. Čia atskleidžiau tokią virtuvę, su kuria užaugau ne tik aš, bet gal ir visa mūsų bei mūsų tėvų karta? Tai yra gyvoji Lietuvos virtuvė – tokia, kuri plačiau ar siauriau, bet būtinai ir dabar gyvena kiekvienos šeimos namuose. Savo knygos redaktorei sakiau, kad tai yra kaip lietuvių liaudies dainų rinkinys: surinktos, harmonizuotos ir gražiai sudėtos. Net didžiausia mano kritikė sakė, kad lietuviai verks šitą knygą vartydami. Ypač gyvenantys užsienyje… Nes knygoje daug rasos lašų ir vaizdų, kurie man yra už širdies stipriai griebianti LIETUVA. Ne tik skonis, bet ir jausmas lietuviškas.

Knygos projekto vadovė Laura sako, kad čia mūsų istorija, nes mes kaip keliaujantis cirkas su puodais, rankšluosčiais ir dėžėmis kelis sezonus siautėjom po Lietuvą: nuo Dzūkijos iki Nidos, nuo Kėdainių iki Zarasų.

Šią knygą skiriu savo šeimai, anytai ir visiems tarptautiniams draugams. Taip pat tiems, kurie jaučia ir puoselėja savo lietuviškas šaknis, visiems ir visoms, kurie sukūrė tarptautines šeimas ir nori savo antras puses supažindinti su savo šalimi ir žmonėmis – nes juk geriausiai žmones pažinsi ne kur kitur, o tik virtuvėje ir prie stalo.

Tai neabejotinai didžiausias ir brangiausias mano leidybinis projektas. Knygoje rasite ne tik mano žodžius – čia kalba žmonės, kurie savo rankomis gamina maistą taip, kaip jis buvo ruošiamas prieš šimtus metų. Tai Stasio malūne malami miltai ir jo paties rankomis minkoma duona, Brigitos a. a. brangaus tėvelio Rimo bičių sunešamas ir pačios Brigitos sukamas medus, Loretos auginamų karvių pieno sūris, Genutės užaugintų ekologiškų uogų uogienė, skaniausia Rimo iš Nidos rūkyta žuvis ir gardžiausia Audronės rūkyta mėsa, ruošiama pagal ypatingas giminės paslaptis.

Man atrodo, kad šitoje knygoje sudėta tai, ką turėtų mokėti pagaminti bet kuri lietuvė ar lietuvis, nes tai kaip tradiciškiausia šeimininkės skrynia, bet gal ne visos išmoko iš močiučių ar mamų? Todėl pamaniau, kad gal būtų visai neblogai tokią knygą padovanoti ir Lietuvai – lietuviškai. Tik jos dar reikės lukterti iki lapkričio antros pusės. Bet Kalėdoms tikrai tikrai bus!

Tiems, kurie skaitys ar dovanos anglišką knygą – ji jau paruošta mano el. parduotuvėje ir dar ieško kelių kaip atsirasti pekyboje užsienyje. Galite siųsti bet kam – karalienei ar prezidentui, pusserės vyrui, ar kaimyno tetai, nes šia knyga labai didžiuojuosi, esu tikra, kad ji sužavės kiekvieną. Didžiuosius Lietuvos knygynus mano knyga pasieks dar šią savaitę, o prekybos centruose turėtų atsirasti kitą. Gražios ir nostalgiškos kone iki ašarų, skanios ir praktiškos knygos apie gyvąją lietuvių virtuvę man labai trūko.

Geriausi linkėjimai iš JAV.