Tai ką, sovietų sąjungos pasiilgot? Komentaras, kurį išgirstu, kai pasigiriu, kad važiuosim į TV bokštą. Apie sovietų sąjungą dar pakalbėsim, bet dabar apie TV bokštą. Taip jau atsitiko, kad aš savo gimtadienio proga rugpjūčio 31 dieną ten buvau pasikėlusi su sese ir vaikais, Tomas buvo Londone ir labai graužėsi. Ne dėl to, kad mano gimtadienis ir per jį nebus su mylima žmona, cha cha cha, bet dėl to, kad nepalaukiau jo į TV bokštą užkilti, tikrai taip.

Jam TV bokštas yra svajonė. Pirmą kartą ten lankėmės prieš 11 metų, tada, atsimenu, buvo labai visiems linksma, žvengėm, o nenaudėlis mano svainis Benas net sugebėjo ten užsirūkyti. Tada buvo tie niekingi laikai, kai visur buvo rūkoma, išskyrus TV bokštą, dabar, ačiū dievui, niekur neberūkoma, juolab TV bokšte.

Ką norite, tą sakykite, galbūt kai kuriems žiūrint į TV bokštą akis graužia, bet yra ir tokių, kuriems ši vieta patinka. Padarius mažą draugų nuomonių tyrimą galiu pasakyti, kad bendros nuotaikos yra tokios: ką? TV bokštas? Nebuvau šimtą metų ir neisiu, juk ten baisu, neskanu – sovietų sąjunga. Kiti tuo tarpu sako: kaip man patinka TV bokštas… Net ir mažiausiai į sentimentalumus linkusi mano draugė sako, kad iš TV bokšto geriausiai gali pamatyti, koks ilgas yra Vilnius.

Per pastaruosius du mėnesius ten buvau du kartus, o per pastaruosius metus – net tris kartus, tai iš esmės galiu sakyti, kad tai yra mėgstamiausia Vilniuje vieta. Bet, kaip sako Tomas, gerai, kad maistas ten nerungtyniauja su vaizdu.

Restorane staliuko rezervuot nereikia, visada vietos yra. TV bokšto restoranas – tai pavyzdys, kaip galima užstrigti laike. Nors ir bandoma iš tos laiko kilpos išlipti, pribarstant ant patiekalų visokių sovietmečiui nebūdingų ingredientų, pavyzdžiui, anakardžių riešutų, rozmarinų ar kario prieskonių, ar kuskuso kruopų, bet laike vis tiek strigtelėta. Kai aš mėginau kartą ginti, kad gal ir gerai, jog ten taip viskas po senovei, tai man buvo pasakyta: „Pamatytum tu Talino TV bokštą“. Ten, anot buvusių, yra modernu ir kaip užsienyje, kai tuo tarpu „Paukščių take“ kaip Sovietų sąjungoje. Tikrai. Faneros stalai, plastmasinės staltiesės (gerai, ne plastmasinės, bet tiek sintetinio pluošto, kad išpiltas vanduo nesusigeria). Meniu laminuotas ir kupinas fantaziją žadinančių pavadinimų: Saturnas, Persėjas, Kentauras. Žinoma, yra ir Skrydis, ir Skraidančioji Žuvis, ir Linksmasis kočėlas yra. Savaime suprantama, kad meniu yra ilgas ilgiausias, ir žinant, kad restorano virtuvė tikrai ne stadiono dydžio, net nereikia kelti klausimų, kas šviežia, kas užšaldyta. Taip pat nereikia klausti, kokios rūšies šampanizuoto vyno galima gauti – aišku, kad tik Alitos.

Nors maistas nei sujaudino, nei nustebino, nei kaip nors kitaip nuteikė, bet užtenka tų papildomų emocijų tiesiog dairantis į Vilniaus panoramą iš aukščiau (ypač gerai matosi mažiau romantiški rajonai – Karoliniškės, Lazdynai).

Savaime suprantama, jei toks restoranas būtų kur nors ant žemės, tai klausimas, kas ten lankytųsi, gal niekas? Ir kodėl mes negalime TV bokšte turėti modernaus restorano? Kodėl negalėtų būti kokteilių baro? Gal jūs kas žinote, kas valdo, prižiūri ir yra atsakingas už šitą restoraną? Perduotumėt linkėjimus. Kai aš čia vedu svečius iš užsienio, tai sakau: čia jie užsikonservavo, kad autentikos būtų…

Bet dabar leiskite pasakyti, kad kaskart, kai ten buvau, laiką praleidau gerai. Kiekvieną kartą pakilus į viršų užima kvapą ir susijaudinimas liejasi per kraštus. Manau, tai puiki vieta šeimai, tik gaila, kad Vilnius su visais aplinkkeliais, dideliais sporto klubais ir dar didesniais prekybcentriais, ir mašinų virtinėm, ir stikliniais a la dangoraižiais nuskubėjo į priekį, o Paukščių Takas kaip buvo 90-uosiuose, taip ir liko.

Aš tikrai grįšiu, ir jūs apsilankykite. Keturių asmenų šeimai vakarienė su pakilimu kainuoja apie 200 litų, galima išleisti ir gerokai daugiau arba perpus mažiau, jei tik pakilsite ir išgersite kavos.

Myliu TV bokštą, bet truputį liūdžiu…

When I first came to Vilnius over a decade ago, the TV tower was one of my first experiences. I loved the soviet feel to the entrance. Reaching the restaurant was like stepping back in time. The views were simply staggering and the food staggeringly bad.

I had vowed to return but it has taken me until this year to do so. Having had such a rich experience 10 years ago, I was relishing my return. We chose to celebrate my birthday with meal overlooking Vilnius.

My first impression is the size. Man, its big. Im sure its been growing. You see it on the horizon regularly when you go about town but it is truly awe inspiring to see it from underneath. Its also such a great place to take photos! As we entered I noticed that the entrance had been renovated, brightened and made more welcoming. Certainly it achieves this – although in my opinion at the expense of character.

Money was paid for tickets which although expensive, I believe to be thoroughly good value. We then took the lift to the 19th floor in a much improved lift. By this stage I was beginning to question has the TV tower lost its soul?

Entering the restaurant I was much relieved. Inside it was almost identical to how I remembered. The service was the same, the food was the same (although now it has added inappropriate garnish) and of course that view has remained constant (save for an ugly blue and yellow monstrosity that has appeared close to airport.)

We stayed for about one and half revolutions (of the restaurant!) and left smiling, full and energised by the experience. The kids positively loved it and so did I. For me its a good place to spend a birthday; breathtaking yet unpretentious.

Although it represents an era that Vilnius would rather forget, I see it as an enduring icon that is to be savoured. Id rather it turned back the clock and kept it character and iron curtained charm. I dont think anyone goes to the restaurant for the food and it would be a surprise if it was anything better than just edible. So TV Tower: please stay as you are, we love you!