Oi, jau sakiau, kaip man tos cukinijos patinka, tai nerealiai… Labai toks buitinis žodinis, bet ką jau padarysi, kaip yra, taip yra…

Žinote, gyvenime ir pasaulyje yra tokių restoranų/kavinių, kurios yra labai kokioje nors  super gatvėje ir stalai toje gatvėje pastatyti, ir visi lauke sėdi jauni, nelabai jauni ir visi gražūs, ir prie tų staliukų susigrūdę Viduržemio jūros pakrantę (įsi)vaizduoja… Yra tokių vietelių čia, yra tokių vietelių visur… Dėl tos strateginės vietos neretai maistelio kokybė ir lėkščių turinys tokiuose restoranuose nukenčia… Arba ne… Vienoje tokių vietų valgiau pirmą kartą taip pagamintas cukinijas… Jos, beje, kaip užkandis vartojamos ir buvo geriausia vakarienės dalis, nes pagrindinis patiekalas buvo labai nuviliantis (čia buvo turbūt prieš dvejus metus, bet aš tokių dalykų niekada nepamirštu)… (Beveik.)

Daugiau lyg ir nėra ko rašyti… Aišku, geriausiai būtų tokias lazdeles iškepti  karšto aliejaus puode… Arba, liaudiškai tariant, fritiūrinėje… Bet kas turi tokį nesąmoningą agregatą namie??? Taigi, keptuvėje, su keletu šaukštų saulėgrąžų aliejaus pavyksta puikiausiai…

Aš taip cukiniją jau šimtą metų kepu, bet tik žiedeliais supjaustytą, o va pagaliukais/lazdelėmis /chips’ais atrodo daug mandriau ir prie kokio mėsiško patiekalo visai nieko… Vietoj bulvių… Tik, žinoma, kepti ir vartyti reikia kantrybės, bet tik kelios minutės ir super duper užkandis ant stalo…