Pirmiausia gaminsim padažą. Jis prasideda nuo česnako, itališkos virtuvės pagrindo. Imkite mažiausiai penkias-šešias, ir smulkiai supjaustykite. Česnakinio kvėpavimo galite nebijoti: viskas suvirs padaže.

Meskite skilteles į puodą (didelį, mažiausiai trijų-keturių litrų), užpilkite truputį alyvų aliejaus, kad vos vos apsemtų, ir kaitinkite ant lėtos ugnies, kol česnakai paruduos iki tamsaus gintaro spalvos. Nesudeginkite: jie pasidarys tamsūs ir kieti.

Kai kur siūlo įdėti vieną-du suplėšytus baziliko lapus. Per mažai: bazilikas yra tikrasis Italijos skonis, dėkite negailėdami, gausiai, žalius lapus plėšykite rankomis arba smukiai supjaustykite, o džiovintus – maišykite ir barstykite.

Be baziliko, į tą patį puodą sudėkite konservuotus pomidorus (geriausia bus, jei prieš tai išimsite juos iš skardinių: įmetus su skardine, verda ilgiau!), pomidorų tyrę  ir cukrų, ir gerai išmaišykite. Tegul burbuliuoja sau mažiausiai valandą: padažas tirštės, o jūs gaminsite kukulius.

Dėl cukraus kiekio: čia pagal skonį. Pomidorai savaime yra labai rūgšti daržovė. Aš linkęs cukraus berti daug (valgomaisiais šaukštais, ne arbatiniais); žinoma, padauginus pasidarys padažas kaip medaus antpilas prie BBQ sparnelių, to nereikėtų. Bandykit patys. Visada galima paragauti ir esant reikalui įberti dar, kai padažas jau verda.

Dabar darysime kukulius. Juos darome iš dešrelių mėsos. Geriausiai tinka stambiai maltos itališkos dešros, su daug pankolio. Lietuvoje tokių gali būti sunku gauti, imkite geriausias kiaulienos dešreles, kokių tik gausite. O pankolių sėklomis gardinsime

Aštriu peiliu perpjaukite dešrelių odelę išilgai, mėsą išverskite į dubenį, užbarstykite gausiai stambios, rupios jūros druskos. Sutrinkite trintuvėje arba šaukštu ant pjaustymo lentos pankolio sėklų. Gausiai, kelis valgomuosius šaukštus.

Tegu druska ir pankolio sėklos traška tarp dantų. Tai ne švelnios mėsytės kleckučiai iš sultinio, šitie kukuliai – vyriški, sūrūs ir stipraus skonio (kaip spirgai prie cepelinų).

Viską gerai išmaišykite su mėsa. Minkykite, plėšykite, drąsiai duokit rankoms valią.  Grūskite kumščiais (moterys ir merginos: kumšteliais). Tegul ta dešramėsė sužino, kas čia šeimininkas.

Formuojame kukulius. Kuo mažesnius, tuo geriau: jie bus skanesni, prisigers aliejaus ir verdant padaže pasidarys kietesnis paviršius, beveik luobas. Jei užteks kantrybės, darykite juos didelės vyšnios dydžio. Jei tingite – na, tada tokius, kaip maža slyva. Bet ne didesnius.

Kukulius lengvai apskrudinsime alyvų aliejuje, sekliame puode ar keptuvėje. Ten įpilame alyvų aliejaus, pabarstome druskos ir sudedame kukulius, ten juos paritinėdami, kad apskrustų. Smarkiai čirškinti nereikia: mėsa puikiausiai išvirs pomidorų padaže.

Apkeptus išverčiame (kartu su visu alyvų aliejumi) ir verdantį ir lėtai burbuliuojantį pomidorų padažą. Padažas nuo aliejaus pasidarys blizgantis kaip šilkas, raibuliuojantis ir primenantis Venecijos audinius arba labai brangaus itališko popieriaus, rankomis spausdinto, lapus. Tai vienas gražiausių vaizdų kulinarijoje.

Tegul dabar kukuliai burbuliuoja ant lėtos ugnies mažiausiai pusvalandį (kuo ilgiau, tuo geriau – padažas tirštės ir darysis skanesnis; o gardžiausias bus, jei iškęsite pirmą dieną nesuvalgę, jau kitą dieną pašildytas jis dar skanesnis).

Mes tuo tarpu išvirsime lakštinius. Reikės vamzdelių (penne arba ziti). Virti, kiek parašyta ant pakelio, ir nė minutės ne daugiau (kad nepervirtų).

Išvirusius lakštinius dedame lėkštėn ir užpilame gerą samtį padažo, galima tiesiai iš verdančio puodo. Pasakykite svečiams, kad atsargiai valgytų ir neišdegtų burnos.