Praėjusių metų Velykoms aš siūliau kepti Velykų pynę, o šiais –  kepinį žavų savo geltonumu, gerą, patikrintą, dosnų ir didelį keksą. Tokiai tešlai galime rasti įvairiausių būsenų ir formų, viskas priklauso nuo to kokiame inde pasirinksime jį kepti: galime daryti keksiukus, galime kepti pailgoje formoje, galime išlieti visai ploną ir susukti vyniotinį ir net mažus sausainėlius galima kepti. Ir aišku, galima iškepti toki uch keksą.

Svarbu, kad kepinys neprisiklijuotų prie kepimo formos sienų ir kad iškepus būtų įmanoma jį atplėšti…

Visos klasikinės pyragų kepimo knygos rekomenduoja kepimo formą ištiesti kepimo popieriumi ar sviestu patepti. Ar kepinys prikibs ar ne priklauso nuo dviejų dalykų: pačios tešlos, jei joje nėra riebalų arba jų mažai – šansų prikibti daugiau, ir formos dangos. Žinote, kad dabar jų visokiausių yra: didesnių, mažesnių, metalinių silikonių ir t.t. Aš savąjį keksą kepiau ne bet kokioje, o vat tokioje ypatingoje Kaiser kepimo formoje, kuri iš karto kepinį pakylėja į visai kitą lygį, jis įgauną tokią gražią ir patrauklią formą. Riebalais formos netepiau, nes ji jau padengta nelimpančia danga, o ir tešloje to riebumo iš sviesto pakako.

Tik negalvokite, kad mano virtuvėje viskas pavyksta iš pirmo karto. Kartais, ypač kai kūriu receptus naujai knygai, tenka papluštėti ne vieną kartą, o kartais pasitaiko, kad man pavyksta puikiai, o mano nuostabiajai lakūnei bandytojai Deimantei iškyla kokių nors klausimų. Tada mes suremiam galvas ir kaip kokios išprotėjusios mokslininkės galvojame kur čia šuo pakastas, ką galima pakeisti, kad būtų tobuliausias rezultatas.

Ir šį kartą, po trijų bandymų, kaitaliojant receptūrą, kiaušinių stovį, būvį ir sviesto kiekį pagaliau skelbiu geriausią, ištobulintą šventinio citrininio kekso receptą. Man, imbiero ir citrinos draugystė čia yra labiausiai tinkama ir dar ji tokia gaivi. Glaistas irgi citrininis, oi kaip vietoje.